Ilga, skausmo, bet tuo pačiu ir tikėjimo perpildyta naktis į Lietuvos istoriją įsirašė kaip lemtingo pokyčio naktis. Tūkstančiai žmonių, kurių širdyse degė laisvės troškimas, o akyse nepalaužiamas ryžtas, būrėsi Vilniuje.
Jie jautė, kad tai, kas vyksta yra ypatinga. Kad tai yra dalis kažko didesnio ir reikšmingesnio.
Tą jautė ir Rimantas Liepa, Nacionalinės pasienio pareigūnų profesinės sąjungos, priklausančios Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijai, pirmininkas. 1991-ųjų sausį jis buvo jaunas, 25-erių metų vilnietis, kaip ir visi, svajojantis apie nepriklausomą, savarankišką, laisvą Lietuvą.
Lemtingą naktį – pasiruošimas kovoti iki galo
„Sausio 12-osios vakaras prasidėjo kaip ir keli vakarai prieš tai. Su draugais viešajame transporte ir sustojimuose klijavome „atsišaukimus“, vairuotojai tai priėmė labai geranoriškai. Vis tik viduje kirbėjo nerimo jausmas, atrodė, kad laukia kažkas negero“, – prisiminimais dalijasi R. Liepa.
Tą naktį jis su draugais susitiko prie televizijos bokšto, tarp sovietinių karių ir tankų. „Mačiau kaip sovietai nežiūrėdami važiavo tankais ant žmonių, traiškė automobilius, kurie užtstojo kelią. Mačiau kaip prie bokšto šaudė koviniais šoviniais, kurie prie pat kojų smigo į žemę. Galop, mačiau nušautus gynėjus, atneštus prie greitosios pagalbos automobilių…“, – atsimena profesinės sąjungos pirmininkas.
Rimantas sako, kad žmones vienijo ir jį apėmė vienareikšmis jausmas – dabar reikės kovoti iki pergalės, nes kitos tokios progos gyvenime gali nepasitaikyti. Apėmusį jausmą jis įvardijo kaip savotišką euforiją, besiliejančią per kraštus.
„Nuotaika tapo labai slogi, kai sužinojau kiek gynėjų žuvo. Piršosi mintis, kiek dar jų žus, kol pasieksime tikslą – nepriklausomybę“, – pasakoja Rimantas Liepa.
Siekė būti naudingas Lietuvai
Po tos nakties įvykių R. Liepa kibo į paieškas, kur galėtų būti naudingiausias Lietuvai, apsistojo pasirinkdamas pasieniečio kelią. Jau dirbdamas pasienyje (per pučą Sovietų Sąjungoje) tapo Seimo rūmų gynėju.
„Žvelgiant atgal į tos nakties įvykius aplanko dvejopi jausmai. Viena, tai stiprus vienybės ir pergalės jausmas, nes mums pavyko išsikovoti nepriklausomybę. Tačiau kita, galvoju apie daugybę bailių ir išdavikų, kurie jau iš anksto buvo pasiruošę pasus, JAV, JK ar Vokietijos vizas, ir pasiplovė iš Lietuvos, kai buvo jai labiausiai reikalingi. O sugrįžo kaip „nugalėtojai“. Tokiems žmonėms niekada neturėsiu pagarbos“, – priduria R. Liepa.
Įžvelgia panašumų su Ukrainoje vykstančiu karu
Tarp 1991 m. metų įvykių Lietuvoje ir dabar Ukrainoje vykstančio karo profesinės sąjungos pirmininkas įžvelgia kelias paraleles. Pirmoji – tai milžiniška žmonių vienybė, kovoje už savo laisvę ir nepriklausomybę.
„Dar neįmanoma nepastebėti, kad į ukrainiečių egzistenciją kėsinasi tas pats agresorius. Kokiais vardais blogį bevadintum, jis vis tiek lieka blogiu… Kaip ir anuomet, kai progresyvus pasaulis rėmė mažą Lietuvą, taip Ukrainos kovą už laisvę remia ir dabar. Svarbu atkreipti dėmesį, kad jei mes, būdami tokie nedideli, sugebėjome duoti atkirtį „imperijai“, tai be jokios abejonės padarys ir Ukraina. Vienareikšmiškai. Tik, deja, pergalės aukos bus gerokai didesnės“, – paraleles vardija profesinės sąjungos pirmininkas.
Dėkingumą už laisvę išreiškia tradicijomis
Kasmet Vilniuje vyksta bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“, kuriuo pagerbiamos tragiškos sausio 13-osios nakties aukos. Jau ketvirtą kartą šiame bėgime dalyvauja Valerij Jermak, LPTF narės, Vilniaus pataisos namų profesinės sąjungos pirmininko Dariaus Čekavičiaus pavaduotojas.
„Šis bėgimas man – būdas išreikšti pagarbą žuvusiems už laisvę. Jame bėga daugiau nei 6 tūkstančiai dalyvių, kartu bėgant apima stiprios emocijos, vienybės jausmas, panašus į tą prieš tris dešimtmečius. Bėgimas man leidžia savotiškai padėkoti laisvės gynėjams už tai, ką turime šiandien, už tai, kad galime laisvai kvėpuoti ir gyventi savarankiškoje, demokratinėje valstybėje“, – pasakoja V. Jermak.
1991-aisiais jis tebuvo dešimtmetis berniukas, todėl Sausio 13-oji jam įsiminė kaip naktis, kupina baimės ir nežinomybės, kas bus.
„Nors įvykius stebėjau iš namų, gerai pamenu vienybę. Matyt persidavė stebint ir girdint tėvus, kaimynus, klausntis radijo. Lygiai tokią pajutau ir šiemet, kai buvo užpulta Ukraina. Tai labai stiprus jausmas, kuris užtikrintai veda viena kryptimi – pergalės link. Jos tikrai bus pasiekta ir Ukrainoje“, – priduria Valerij Jermak.
2023-01-12
LTPF informacija