Nežinomybė, baimė ir pyktis – emocijos, pažymėjusios lemtingą Sausio 13-ąją

1991-ųjų sausis į atmintį lietuviams įsirašė ilgam. Kartu skaudžiai ir pergalingai. Ne išimtis – Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijai priklausančių profesinių sąjungų pirmininkai, Sausio 13-osios naktį atmenantys įvairiomis nuotaikomis.

Sausio 13-osios naktį Lietuvos policijos profesinės sąjungos pirmininkės Romos Katinienės šeimoje tvyrojo milžiniška įtampa, nes brolis, Lietuvos policijos akademijos I kurso kursantas, buvo Seimo viduje, gynėjų gretose.

„Tuo metu dar neturėjome mobiliųjų telefonų, interneto, todėl visą naktį su tėvais praleidę prie televizoriaus ryte nekantriai laukėme žinių iš brolio. Vėliau vykome prie televizijos bokšto į laidotuves pagerbti žuvusiųjų. Tuo metu tai atrodė mažiausia, ką galime padaryti. To sausio įvykiai, dienos ir naktys prie Seimo laužų, žuvusiųjų laidotuvės, galingas vienybės jausmas, kova už laisvę – pati geriausia mano ne tik istorijos, bet ir gyvenimo pamoka. Atmintis gyva“, – prisiminimais dalijasi R. Katinienė.

Danguolė Veličkienė, LR VRM Medicinos centro darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė tuo metu buvo studentė, žiemos atostogoms grįžusi namo į Kaišiadorių rajoną. Gyveno ji netoli autostrados Vilnius – Kaunas, tad neramumams prasidėjus matė autostrada važiuojančią sunkiąją karinę techniką.

„Žmonės buvo kaip niekad vieningi, visi ruošėsi blogiausiam scenarijui. Kaime buvo tik vienas laidinis telefonas, tad vyrai paeiliui eidavo link autostrados budėti ir stebėti aplinką, pokyčius. Moterys tuo metu ruošė maisto atsargas. O naktimis kaimynai miegojo pas kaimynus, vyrai pakaitomis budėjo.

Tą naktį su jaunimu pamiškėje sukūrėme laužą, kuriame sudeginome pionieriškus kaklaraiščius, komjaunuolių bilietus. Mūsų jaunos sielos veržėsi į kovą, turėjome tvirtą norą būti ten, kur vyksta veiksmas, stovėti pirmose gretose. Visgi, emocijos ėmė įvairios, nuo pasimetimo ir nežinomybės iki didelės baimės“, – dalijasi atsiminimais D. Veličkienė.

Lietuvos probacijos tarnybos profesinės sąjungos pirmininkė Božena Stankevič 1991-ųjų sausio 13-ąją praleido kaime. Visas naujienas apie įvykius ji rinko iš kaimynų. „Buvau labai išsigandusi. Kai išgirdau per radiją apie įvykius Vilniuje, buvo sunku patikėti, jaučiau didžiulę baimę, bet širdies gilumoje vis tiek kirbėjo viltis“, – pasakoja B. Stankevič.

Nors baimė ir nerimas nė vienam neleido ramiai miegoti, visus vienijo ta pati mintis – tai, kas vyksta yra ypatinga. Tai buvo lūžio taškas ir to nejausti buvo neįmanoma.

Vienybė – ko gero ji ir tapo vienu ryškiausių tos nakties prisiminimų visiems lietuviams. Būtent ji visus vedė į priekį ir neleido prarasti tikėjimo, kad Lietuva gali būti nepriklausoma.

 

2023-01-13
LTPF informacija

Susiję straipsniai

Naujausi straipsniai
Užkrauti daugiau