Laikas Gelbėti Gelbėtojus

Kol Vy­riau­sy­bė da­li­ja pa­ža­dus, jog ki­tą­met pa­rei­gū­nų al­gos „į ran­kas“ išaugs iki 1 000 eu­rų, ug­nia­ge­siams gel­bė­to­jams ne­be­pa­kan­ka lė­šų net uni­for­mos komp­lek­tui įsi­gy­ti. Šiau­lių ap­skri­ties ug­nia­ge­sių gel­bė­to­jų pro­fe­si­nės są­jun­gos pir­mi­nin­kas Juo­zas PO­CIUS (nuotr.)  sa­ko, žmo­nėms į pa­gal­bą sku­ban­tys ir sa­vo gy­vy­be ne­re­tai ri­zi­kuo­jan­tys ug­nia­ge­siai yra pa­lik­ti už­ri­by­je.

Neapd­raus­tas, api­ply­šęs ir po vie­ną gais­re

– Prieš ke­le­rius me­tus ra­šė­me apie skur­džią sa­vi­val­dy­bių prieš­gais­ri­nių gel­bė­ji­mų tar­ny­bų ug­nia­ge­sių bui­tį. Šian­dien Jūs jau kal­ba­te apie sta­tu­ti­nius pa­rei­gū­nus, ku­rie ta­da, prieš ke­le­rius me­tus, lyg ir tu­rė­jo vis­ką. Si­tua­ci­ja pa­si­kei­tė?

– Si­tua­ci­ja tik­rai pa­si­kei­tė, ir pa­si­kei­tė tik­rai ne į ge­rą­ją pu­sę.

Pra­dė­siu nuo ap­ran­gos. Ku­rio­je Eu­ro­pos vals­ty­bė­je ras­tu­mė­te to­kių ku­rio­zų, jog vals­ty­bės tar­nau­to­jams – pa­rei­gū­nams, ku­rie vos pa­šauk­ti sku­ba į pa­čias ekst­re­ma­liau­sias vie­tas, net ne­ski­ria­mas pa­kan­ka­mas krep­še­lis ap­ran­gai įsi­gy­ti. Per me­tus 108 eu­rai – už tiek ei­li­niam ug­nia­ge­siui gel­bė­to­jui tu­ri bū­ti nu­pirk­ta 180 eu­rų kai­nuo­jan­ti striu­kė (jei stai­ga kaž­kas su ja at­si­tik­tų), apie 83 eu­rus kai­nuo­jan­tys ba­tai, 77 eu­rų ver­tės kel­nės ir bliu­zo­nas, ku­rio kai­na 80 eu­rų. Ar nu­per­ka­ma? Aiš­ku, kad ne. Va­di­na­si, kaž­kas pa­skai­čia­vo, kad per me­tus ug­nia­ge­sio, ku­ris at­lie­ka daž­nai pa­čius juo­džiau­sius gel­bė­ji­mo dar­bus, ap­ran­ga ne­su­si­dė­vi. Štai ir vaikš­to ug­nia­ge­siai me­tų me­tais su­di­lu­sio­mis kel­nė­mis ir nu­blu­ku­sio­mis striu­kė­mis – to­kia vals­ty­bei at­sto­vau­jan­čių pa­rei­gū­nų kas­die­ny­bė.

Tuo tar­pu ka­ri­nin­ko uni­for­mai įsi­gy­ti per me­tus ski­ria­mi 148 eu­rai. Gal dėl­to, kad ka­ri­nin­kas rep­re­zen­tuo­ja tar­ny­bą, o ne len­da į ug­nį?

Trūks­ta fi­nan­sa­vi­mo tech­ni­kai ir įran­gai. Šiau­lių mies­tas pa­gal gy­ven­to­jų ir pa­sta­tų skai­čių pa­gal stan­dar­tus pri­va­lo tu­rė­ti dvejas aukš­tu­mi­nes au­to­ko­pė­čias. Dvejas ir tu­rė­jo, bet „Man“ ga­my­bos ko­pė­čių nuo­ma ta­po „ne pa­gal vals­ty­bės fi­nan­si­nes ga­li­my­bes“, tai­gi ko­pė­čių bu­vo at­si­sa­ky­ta. Šiuo me­tu mi­nė­tą kel­tu­vą pa­kei­tė ta­ry­bi­nių lai­kų „Zil 131“…

– Aki­vaiz­dūs ne­pri­tek­liai tė­ra tik for­ma­lu­mas, kol neat­si­tin­ka kaž­kas ne­pa­tai­so­mo.

– Ką čia kal­bė­ti apie uni­for­mą, jei­gu ug­nia­ge­sių svei­ka­ta net nė­ra prio­ri­te­ti­nis rei­ka­las. Na, su­si­ža­los ug­nia­ge­sys ge­sin­da­mas gais­rą, ir ką? Ne­pai­sant pa­sek­mių, gaus ne­dar­bin­gu­mą. Vis­kas. Nes­var­bu, kad žmo­gus ri­zi­ka­vo, gel­bė­jo žmo­nes, at­li­ko pa­rei­gą. Žo­džiu, su­si­ža­lo­jo, pa­sly­do, ap­de­gė – pa­ts kal­tas, gi ži­no­jo, kad nuo trau­mų vals­ty­bė jo ne­drau­džia. Ačiū, kad bent ap­drau­du­si gel­bė­to­jo žū­ties at­ve­ju. Bet tie pi­ni­gai jau tik ar­ti­mie­siems, gel­bė­to­jo ne­bė­ra…

Se­niau ug­nia­ge­sius sa­vo lė­šo­mis nuo trau­mų draus­da­vo pro­fsą­jun­gos. Da­bar ir pa­čios iš­gy­ve­na ne leng­viau­sią lai­ką, tai­gi su­si­ža­lo­jęs ug­nia­ge­sys į ug­nį pri­va­lo lįs­ti, net ir ži­no­da­mas, kad ne­lai­mės at­ve­ju jo pro­ble­ma bus tik as­me­ni­nė pro­ble­ma.

Neeg­zis­tuo­ja ir toks da­ly­kas kaip kas­ko drau­di­mas, jei­gu į ne­lai­mės vie­tą sku­ban­čius gel­bė­to­jus ir pa­čius su­stab­dy­tų ava­ri­ja. Nė­ra pi­ni­gų. Va­di­na­si, pa­da­ry­ta ža­la, jei bū­tų nu­sta­ty­ta, kad dėl in­ci­den­to kal­tas gel­bė­to­jas, už­griū­tų jo as­me­ni­nius pe­čius. Ir dėl ko ta­da vi­so­kie ug­nia­ge­sio dar­bą reg­la­men­tuo­jan­tys įsa­ky­mai, nu­ro­dan­tys, kad mies­te į in­ci­den­to vie­tą pri­va­lu at­vyk­ti per aš­tuo­nias mi­nu­tes, o už­mies­ty­je – per 18 mi­nu­čių. Ar lo­giš­ka sku­bė­ti ir ri­zi­kuo­ti, jei pa­skui ga­li tek­ti už vi­sas pa­sek­mes pa­čiam ir su­si­mo­kė­ti? Ta­čiau ug­nia­ge­siai vis tiek ir sku­ba, ir ri­zi­kuo­ja…

Ši­tuo klau­si­mu bu­vo kal­bė­ta ir Sei­mo Tei­sės ir tei­sėt­var­kos ko­mi­te­te, da­ly­vau­jant vi­daus rei­ka­lų mi­nist­rui Ei­mu­čiui Mi­siū­nui. Jo­kių spren­di­mų ne­priim­ta, kaip ir pa­si­ta­ri­me dėl mi­nė­tų ko­pė­čių. Tai pro­ble­ma, dėl ku­rios jau kri­to dvie­jų Prieš­gais­ri­nės ap­sau­gos ir gel­bė­ji­mo de­par­ta­men­to (PAGD) va­do­vų gal­vos. Ši­tas klau­si­mas tai­p pat bu­vo kel­tas Tei­sės ir tei­sėt­var­kos ko­mi­te­te. Vis­kas bergž­džiai.

Be­lie­ka tik pa­si­nau­do­ti pro­ga ir pa­pra­šy­ti eis­mo da­ly­vių neužs­ta­ty­ti pra­va­žia­vi­mų, hid­ran­tų, o gat­vė­se iš­siim­ti au­si­nes ir iš­girs­ti spe­cia­lių­jų tar­ny­bų si­re­nas bei už­tik­rin­ti pra­va­žia­vi­mą. Ma­nau, Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės Sau­gaus eis­mo ko­mi­si­ja tu­rė­tų at­kreip­ti dė­me­sį į šias pro­ble­mas ir priim­ti rei­kia­mus spren­di­mus.

Kartu kreip­tis no­rė­čiau ir į švie­so­fo­rus konst­ruo­jan­čias įmo­nes, ku­rios gal­būt ras­tų bū­dų pa­to­bu­lin­ti švie­so­fo­rų sig­na­lų val­dy­mo bū­dą, kad sku­bant spe­cia­lia­jam au­to­mo­bi­liui deg­tų tik ža­lia švie­sa.

– Ko­kia si­tua­ci­ja ug­nia­ge­sių gel­bė­to­jų eta­tų klau­si­mu?

– Si­tua­ci­ja ne­guo­džian­ti nei PAGD pa­val­džio­se įstai­go­se, nei sa­vi­val­dy­bių ug­nia­ge­sių tar­ny­bo­se. Ma­no ži­nio­mis, į in­ci­den­to vie­tą ne­re­tai vyks­ta­ma ne iki ga­lo su­komp­lek­tuo­tu pa­rei­gū­nų eki­pa­žu.

Ug­nia­ge­sių trū­ku­mo bė­da dar skau­des­nė sa­vi­val­dy­bių tar­ny­bo­se. Į gais­rą vyks­ta­ma ir po vie­ną, tik do­ku­men­tuo­se šių tar­ny­bų va­dai lyg nie­kur nie­ko pa­žy­mi, jog vyk­ta dvie­se: ug­nia­ge­sys gel­bė­to­jas ir ug­nia­ge­sys sa­va­no­ris. Ži­nau fak­tų, kad ta­me gais­re „da­ly­va­vęs“ sa­va­no­ris tuo lai­ku bu­vo to­li nuo gais­ro, na­muo­se, ku­rie yra už 30 ki­lo­met­ro nuo gais­ra­vie­tės. Bet įra­šy­ti rei­kė­jo, ki­taip bū­tų pa­žeis­tos dar­bo or­ga­ni­za­vi­mo ir sau­gu­mo dar­be nuo­sta­tos.

Ir ką ga­li nu­veik­ti vie­nas į gais­rą nu­va­žia­vęs ug­nia­ge­sys? Leng­viau iš­var­dy­ti, ko jis ne­ga­li. Ne­ga­li pa­lik­ti au­to­mo­bi­lio, ne­ga­li iš­tam­py­ti ge­si­ni­mo žar­nų, ne­ga­li pra­dė­ti dar­bų, net įver­tin­ti gais­ro mas­to ne­ga­li, nes, kaip mi­nė­jau, ne­tu­ri tei­sės pa­lik­ti au­to­mo­bi­lį. Va­di­na­si, at­vy­kęs jis ga­li tik vie­ną da­ly­ką: lauk­ti at­va­žiuo­jan­čių Šiau­lių ap­skri­ties prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo val­dy­bos pa­rei­gū­nų.

Ug­nia­ge­siams nė­ra ga­li­my­bių ap­mo­kė­ti virš­va­lan­džių, to­dėl ten­ka duo­ti lais­va­die­nius – taip dar la­biau iš­ryš­kė­ja ug­nia­ge­sių sty­giaus pro­ble­ma. Gran­di­ni­nė reak­ci­ja: vie­nas gau­ną išei­gi­nę, ki­tas lie­ka vie­nas bu­dė­ti. O jei su­si­rgo ar atė­jo ato­sto­gų me­tas, ta­da vi­siš­ka ka­tast­ro­fa.

Tie­są sa­kant, ma­no, kaip gy­ven­to­jo, be­si­rū­pi­nan­čio sa­vo sau­gu­mu ir at­sto­vau­jan­čio ug­nia­ge­sių in­te­re­sams, nuo­mo­ne, vi­daus rei­ka­lų mi­nist­ras ga­li­mai ar­ba ne­no­ri ieš­ko­ti spren­di­mų, ar­ba yra blo­gai in­for­muo­tas apie jo pa­val­du­mo struk­tū­rų ga­li­my­bes ir tar­ny­bų, at­sa­kin­gų už vi­suo­me­nės sau­gu­mą, po­rei­kius.

– Pa­mi­nė­jo­te sa­va­no­rys­tę. Prieš ke­le­rius me­tus ši idė­ja bu­vo ne­ma­žai vil­ties tei­kian­ti. Ko­kia pa­dė­tis šian­dien?

– Ži­nau tik ke­lis ra­jo­nus, kur sa­va­no­rys­tė iš da­lies pa­si­tei­si­no. Vi­sur ki­tur – tai tik for­ma­lus reiš­ki­nys. Ki­taip sa­kant, kai ku­rie tar­ny­bų va­do­vai to­le­ruo­ja vien tik įra­šus tar­ny­bos do­ku­men­tuo­se, kad a la bu­di sa­va­no­ris, nes taip no­ri ma­ty­ti PAGD.

O jei­gu ir at­si­ras­tų no­rin­čių. Sa­ky­ki­me, sa­va­no­ris – kartu ir kom­bai­ni­nin­kas. O per ja­vap­jū­tę už­si­de­gė na­mas. Ar mes sa­va­no­ris dar­bą, pa­liks kom­bai­ną, ir bėgs pa­dir­bė­ti neat­ly­gin­ti­nai? Kaž­ko­kia mis­ti­ka. Sis­te­ma neiš­dirb­ta iki ga­lo, nė­ra jo­kios kom­pen­sa­vi­mo sis­te­mos.

Vie­nin­te­lė nuo­šir­di sa­va­no­rys­tė, jei prie kai­me de­gan­čio na­mo su­bė­ga kai­my­nai su ki­bi­rais ir puo­la ge­sin­ti gais­ro. Bet to­kios sa­va­no­rys­tės ne­sup­la­nuo­si taip, kaip no­ri PAGD va­dai ir va­du­kai.

– Ką rei­kė­tų pa­da­ry­ti, kad jau­nuo­lius ug­nia­ge­sy­ba su­do­min­tų?

– Ne­ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti, kad ug­nia­ge­sio gel­bė­to­jo dar­bu jau­nuo­liai ne­si­do­mi. No­rin­čių­jų dar pa­dau­gė­jo, at­si­ra­dus ga­li­my­bei ug­nia­ge­siui bū­ti at­leis­tam nuo pri­va­lo­mos ka­ri­nės tar­ny­bos.

Ta­čiau no­rus ri­bo­ja ga­li­my­bės. Kal­bu apie griež­tą ug­nia­ge­sio svei­ka­tos pa­tik­rą. Men­kas ne­ga­la­vi­mas ne­re­tai yra le­mia­mas, kad me­di­kų ko­mi­si­ja už­dė­tų ta­bu.

Ma­nau, me­tu, kai ug­nia­ge­sių gel­bė­to­jų ka­tast­ro­fiš­kai trūks­ta, pre­ten­den­tų svei­ka­tos rei­ka­la­vi­mus rei­kė­tų li­be­ra­li­zuo­ti. Pa­vyz­džiui, dėl spau­di­mo vai­ki­nas ne­ga­li bū­ti aukš­ta­li­piu ar na­ru, bet jis gi ga­li dirb­ti ei­li­niu ug­nia­ge­siu.

Ki­ta pro­ble­ma, aiš­kiai per il­gi (de­vy­nių mė­ne­sių) ruo­ši­mo kur­sai Ug­nia­ge­sių mo­kyk­lo­je. Bū­si­mie­ji ug­nia­ge­siai bū­tų nau­din­ges­ni, jei teo­ri­nes ži­nias mo­kyk­lo­je įgy­tų pa­kai­to­mis su pra­kti­ka tar­ny­bo­se.

– Kaip se­ka­si Šiau­lių ap­skri­ties ra­jo­nų sa­vi­val­dy­bių ug­nia­ge­siams, ne­skai­tant jau pa­mi­nė­to dar­buo­to­jų trū­ku­mo?

– Lė­šų sto­ka ir to­liau gniuž­do tar­ny­bas. Anot vi­daus rei­ka­lų mi­nist­ro, mi­nis­te­ri­ja ski­ria tik at­ly­gi­ni­mams, o vi­sa ki­ta – pa­sta­tais, tech­ni­ka, įran­ga – tu­ri rū­pin­tis sa­vi­val­dy­bės. De­ja, sa­vi­val­dy­bių ga­li­my­bės ri­bo­tos ar­ba joms trūks­ta no­ro in­ves­tuo­ti į sa­vo gy­ven­to­jų sau­gu­mą. Ar­ba ra­jo­nų tar­ny­bų va­dai ne­su­ge­ba (ne­no­ri) įky­rė­ti sa­vo darb­da­viui – sa­vi­val­dy­bei – su pra­šy­mais ir rei­ka­la­vi­mas. Gal čia tik­tų tai­syk­lė: ge­riau ge­rai gy­ven­ti vie­nam, ne­gu vi­siems gy­ven­ti pu­sė­ti­nai?

Sa­kau tai vi­siš­kai at­sa­kin­gai, nes ži­nau, kad kai ku­rias Šiau­lių ap­skri­ties sa­vi­val­dy­bių prieš­gais­ri­nes tar­ny­bas tie­siog kaus­to skur­das: pa­tal­pas vy­rai re­mon­tuo­ja sa­vo su­neš­to­mis me­džia­go­mis, lan­gus „su­si­kom­bi­nuo­ja“ iš as­me­ni­nių re­zer­vų, du­ris, iš dvie­jų gais­ri­nių „Zil“ va­rik­lių su­si­konst­ruo­ja vie­ną ir t.t.

Ar ma­tė­te ka­da nors, kad po­li­ci­nin­kas re­mon­tuo­tų bei plau­tų tar­ny­bi­nį au­to­mo­bi­lį? O ug­nia­ge­siui – tai įpras­ta kas­die­ny­bė, ta­pu­si kaip ir tai­syk­le. Ar tai ne to­dėl, kad po­li­ci­ja vi­daus rei­ka­lų sis­te­mo­je vi­sa­da bu­vo duk­ra, tu­rin­ti tė­vus – aukš­čiau­sius vals­ty­bės as­me­nis, bu­vu­sius po­li­ci­jos pa­rei­gū­nus, o ug­nia­ge­siams te­kęs tik po­duk­ros, ne­tu­rin­čios nei tė­vų, nei už­ta­rė­jų, vaid­muo.

Pa­teik­siu Šiau­lių ap­skri­ties ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės prieš­gais­ri­nės tar­ny­bos ata­skai­tą apie 2019-ųjų biu­dže­tą, skir­tą prieš­gais­ri­nės sau­gos tar­ny­bos iš­lai­ky­mui.

„Tar­ny­ba pa­tei­kė PAGD lė­šų po­rei­kį 2019 me­tams už 600,8 tūks­tan­čio eu­rų, ta­čiau ga­vo­me 529,7 tūks­tan­čio eu­rų.

Dar­bo už­mo­kes­čiui ir “Sod­rai” pa­gal pro­jek­tą rei­kia 517,4 tūks­tan­čio eu­rų, ta­čiau iš gau­tų lė­šų pa­sky­rė­me tik 489,5 tūks­tan­čio, nes rei­kia pa­lik­ti lė­šų ir ki­toms įstai­gos iš­lai­doms.

At­ly­gi­ni­mas trūks­ta apie 27,5 tūks­tan­čio eu­rų, nors at­ly­gi­ni­mai skai­čiuo­ja­mi pa­gal ma­žiau­sią koe­fi­cien­tą – 3,3.

Lė­šų po­rei­kio mo­kė­ti už virš­va­lan­džius net ne­skai­čia­vo­me, nes tai be­rei­ka­lin­gas lai­ko gai­ši­mas.

Bend­ru mas­tu Šiau­lių ap­skri­ties sa­vi­val­dy­bių prieš­gais­ri­nėms tar­ny­bos trūks­ta apie 20 pro­cen­tų lė­šų.

2019 m. kovo 12 d.
Edita KARKLELIENĖ
www.skrastas.lt