Kol Vyriausybė dalija pažadus, jog kitąmet pareigūnų algos „į rankas“ išaugs iki 1 000 eurų, ugniagesiams gelbėtojams nebepakanka lėšų net uniformos komplektui įsigyti. Šiaulių apskrities ugniagesių gelbėtojų profesinės sąjungos pirmininkas Juozas POCIUS (nuotr.) sako, žmonėms į pagalbą skubantys ir savo gyvybe neretai rizikuojantys ugniagesiai yra palikti užribyje.
Neapdraustas, apiplyšęs ir po vieną gaisre
– Prieš kelerius metus rašėme apie skurdžią savivaldybių priešgaisrinių gelbėjimų tarnybų ugniagesių buitį. Šiandien Jūs jau kalbate apie statutinius pareigūnus, kurie tada, prieš kelerius metus, lyg ir turėjo viską. Situacija pasikeitė?
– Situacija tikrai pasikeitė, ir pasikeitė tikrai ne į gerąją pusę.
Pradėsiu nuo aprangos. Kurioje Europos valstybėje rastumėte tokių kuriozų, jog valstybės tarnautojams – pareigūnams, kurie vos pašaukti skuba į pačias ekstremaliausias vietas, net neskiriamas pakankamas krepšelis aprangai įsigyti. Per metus 108 eurai – už tiek eiliniam ugniagesiui gelbėtojui turi būti nupirkta 180 eurų kainuojanti striukė (jei staiga kažkas su ja atsitiktų), apie 83 eurus kainuojantys batai, 77 eurų vertės kelnės ir bliuzonas, kurio kaina 80 eurų. Ar nuperkama? Aišku, kad ne. Vadinasi, kažkas paskaičiavo, kad per metus ugniagesio, kuris atlieka dažnai pačius juodžiausius gelbėjimo darbus, apranga nesusidėvi. Štai ir vaikšto ugniagesiai metų metais sudilusiomis kelnėmis ir nublukusiomis striukėmis – tokia valstybei atstovaujančių pareigūnų kasdienybė.
Tuo tarpu karininko uniformai įsigyti per metus skiriami 148 eurai. Gal dėlto, kad karininkas reprezentuoja tarnybą, o ne lenda į ugnį?
Trūksta finansavimo technikai ir įrangai. Šiaulių miestas pagal gyventojų ir pastatų skaičių pagal standartus privalo turėti dvejas aukštumines autokopėčias. Dvejas ir turėjo, bet „Man“ gamybos kopėčių nuoma tapo „ne pagal valstybės finansines galimybes“, taigi kopėčių buvo atsisakyta. Šiuo metu minėtą keltuvą pakeitė tarybinių laikų „Zil 131“…
– Akivaizdūs nepritekliai tėra tik formalumas, kol neatsitinka kažkas nepataisomo.
– Ką čia kalbėti apie uniformą, jeigu ugniagesių sveikata net nėra prioritetinis reikalas. Na, susižalos ugniagesys gesindamas gaisrą, ir ką? Nepaisant pasekmių, gaus nedarbingumą. Viskas. Nesvarbu, kad žmogus rizikavo, gelbėjo žmones, atliko pareigą. Žodžiu, susižalojo, paslydo, apdegė – pats kaltas, gi žinojo, kad nuo traumų valstybė jo nedraudžia. Ačiū, kad bent apdraudusi gelbėtojo žūties atveju. Bet tie pinigai jau tik artimiesiems, gelbėtojo nebėra…
Seniau ugniagesius savo lėšomis nuo traumų drausdavo profsąjungos. Dabar ir pačios išgyvena ne lengviausią laiką, taigi susižalojęs ugniagesys į ugnį privalo lįsti, net ir žinodamas, kad nelaimės atveju jo problema bus tik asmeninė problema.
Neegzistuoja ir toks dalykas kaip kasko draudimas, jeigu į nelaimės vietą skubančius gelbėtojus ir pačius sustabdytų avarija. Nėra pinigų. Vadinasi, padaryta žala, jei būtų nustatyta, kad dėl incidento kaltas gelbėtojas, užgriūtų jo asmeninius pečius. Ir dėl ko tada visokie ugniagesio darbą reglamentuojantys įsakymai, nurodantys, kad mieste į incidento vietą privalu atvykti per aštuonias minutes, o užmiestyje – per 18 minučių. Ar logiška skubėti ir rizikuoti, jei paskui gali tekti už visas pasekmes pačiam ir susimokėti? Tačiau ugniagesiai vis tiek ir skuba, ir rizikuoja…
Šituo klausimu buvo kalbėta ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete, dalyvaujant vidaus reikalų ministrui Eimučiui Misiūnui. Jokių sprendimų nepriimta, kaip ir pasitarime dėl minėtų kopėčių. Tai problema, dėl kurios jau krito dviejų Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) vadovų galvos. Šitas klausimas taip pat buvo keltas Teisės ir teisėtvarkos komitete. Viskas bergždžiai.
Belieka tik pasinaudoti proga ir paprašyti eismo dalyvių neužstatyti pravažiavimų, hidrantų, o gatvėse išsiimti ausines ir išgirsti specialiųjų tarnybų sirenas bei užtikrinti pravažiavimą. Manau, Šiaulių miesto savivaldybės Saugaus eismo komisija turėtų atkreipti dėmesį į šias problemas ir priimti reikiamus sprendimus.
Kartu kreiptis norėčiau ir į šviesoforus konstruojančias įmones, kurios galbūt rastų būdų patobulinti šviesoforų signalų valdymo būdą, kad skubant specialiajam automobiliui degtų tik žalia šviesa.
– Kokia situacija ugniagesių gelbėtojų etatų klausimu?
– Situacija neguodžianti nei PAGD pavaldžiose įstaigose, nei savivaldybių ugniagesių tarnybose. Mano žiniomis, į incidento vietą neretai vykstama ne iki galo sukomplektuotu pareigūnų ekipažu.
Ugniagesių trūkumo bėda dar skaudesnė savivaldybių tarnybose. Į gaisrą vykstama ir po vieną, tik dokumentuose šių tarnybų vadai lyg niekur nieko pažymi, jog vykta dviese: ugniagesys gelbėtojas ir ugniagesys savanoris. Žinau faktų, kad tame gaisre „dalyvavęs“ savanoris tuo laiku buvo toli nuo gaisro, namuose, kurie yra už 30 kilometro nuo gaisravietės. Bet įrašyti reikėjo, kitaip būtų pažeistos darbo organizavimo ir saugumo darbe nuostatos.
Ir ką gali nuveikti vienas į gaisrą nuvažiavęs ugniagesys? Lengviau išvardyti, ko jis negali. Negali palikti automobilio, negali ištampyti gesinimo žarnų, negali pradėti darbų, net įvertinti gaisro masto negali, nes, kaip minėjau, neturi teisės palikti automobilį. Vadinasi, atvykęs jis gali tik vieną dalyką: laukti atvažiuojančių Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pareigūnų.
Ugniagesiams nėra galimybių apmokėti viršvalandžių, todėl tenka duoti laisvadienius – taip dar labiau išryškėja ugniagesių stygiaus problema. Grandininė reakcija: vienas gauną išeiginę, kitas lieka vienas budėti. O jei susirgo ar atėjo atostogų metas, tada visiška katastrofa.
Tiesą sakant, mano, kaip gyventojo, besirūpinančio savo saugumu ir atstovaujančio ugniagesių interesams, nuomone, vidaus reikalų ministras galimai arba nenori ieškoti sprendimų, arba yra blogai informuotas apie jo pavaldumo struktūrų galimybes ir tarnybų, atsakingų už visuomenės saugumą, poreikius.
– Paminėjote savanorystę. Prieš kelerius metus ši idėja buvo nemažai vilties teikianti. Kokia padėtis šiandien?
– Žinau tik kelis rajonus, kur savanorystė iš dalies pasiteisino. Visur kitur – tai tik formalus reiškinys. Kitaip sakant, kai kurie tarnybų vadovai toleruoja vien tik įrašus tarnybos dokumentuose, kad a la budi savanoris, nes taip nori matyti PAGD.
O jeigu ir atsirastų norinčių. Sakykime, savanoris – kartu ir kombainininkas. O per javapjūtę užsidegė namas. Ar mes savanoris darbą, paliks kombainą, ir bėgs padirbėti neatlygintinai? Kažkokia mistika. Sistema neišdirbta iki galo, nėra jokios kompensavimo sistemos.
Vienintelė nuoširdi savanorystė, jei prie kaime degančio namo subėga kaimynai su kibirais ir puola gesinti gaisro. Bet tokios savanorystės nesuplanuosi taip, kaip nori PAGD vadai ir vadukai.
– Ką reikėtų padaryti, kad jaunuolius ugniagesyba sudomintų?
– Negalėčiau pasakyti, kad ugniagesio gelbėtojo darbu jaunuoliai nesidomi. Norinčiųjų dar padaugėjo, atsiradus galimybei ugniagesiui būti atleistam nuo privalomos karinės tarnybos.
Tačiau norus riboja galimybės. Kalbu apie griežtą ugniagesio sveikatos patikrą. Menkas negalavimas neretai yra lemiamas, kad medikų komisija uždėtų tabu.
Manau, metu, kai ugniagesių gelbėtojų katastrofiškai trūksta, pretendentų sveikatos reikalavimus reikėtų liberalizuoti. Pavyzdžiui, dėl spaudimo vaikinas negali būti aukštalipiu ar naru, bet jis gi gali dirbti eiliniu ugniagesiu.
Kita problema, aiškiai per ilgi (devynių mėnesių) ruošimo kursai Ugniagesių mokykloje. Būsimieji ugniagesiai būtų naudingesni, jei teorines žinias mokykloje įgytų pakaitomis su praktika tarnybose.
– Kaip sekasi Šiaulių apskrities rajonų savivaldybių ugniagesiams, neskaitant jau paminėto darbuotojų trūkumo?
– Lėšų stoka ir toliau gniuždo tarnybas. Anot vidaus reikalų ministro, ministerija skiria tik atlyginimams, o visa kita – pastatais, technika, įranga – turi rūpintis savivaldybės. Deja, savivaldybių galimybės ribotos arba joms trūksta noro investuoti į savo gyventojų saugumą. Arba rajonų tarnybų vadai nesugeba (nenori) įkyrėti savo darbdaviui – savivaldybei – su prašymais ir reikalavimas. Gal čia tiktų taisyklė: geriau gerai gyventi vienam, negu visiems gyventi pusėtinai?
Sakau tai visiškai atsakingai, nes žinau, kad kai kurias Šiaulių apskrities savivaldybių priešgaisrines tarnybas tiesiog kausto skurdas: patalpas vyrai remontuoja savo suneštomis medžiagomis, langus „susikombinuoja“ iš asmeninių rezervų, duris, iš dviejų gaisrinių „Zil“ variklių susikonstruoja vieną ir t.t.
Ar matėte kada nors, kad policininkas remontuotų bei plautų tarnybinį automobilį? O ugniagesiui – tai įprasta kasdienybė, tapusi kaip ir taisykle. Ar tai ne todėl, kad policija vidaus reikalų sistemoje visada buvo dukra, turinti tėvus – aukščiausius valstybės asmenis, buvusius policijos pareigūnus, o ugniagesiams tekęs tik podukros, neturinčios nei tėvų, nei užtarėjų, vaidmuo.
Pateiksiu Šiaulių apskrities rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos ataskaitą apie 2019-ųjų biudžetą, skirtą priešgaisrinės saugos tarnybos išlaikymui.
„Tarnyba pateikė PAGD lėšų poreikį 2019 metams už 600,8 tūkstančio eurų, tačiau gavome 529,7 tūkstančio eurų.
Darbo užmokesčiui ir “Sodrai” pagal projektą reikia 517,4 tūkstančio eurų, tačiau iš gautų lėšų paskyrėme tik 489,5 tūkstančio, nes reikia palikti lėšų ir kitoms įstaigos išlaidoms.
Atlyginimas trūksta apie 27,5 tūkstančio eurų, nors atlyginimai skaičiuojami pagal mažiausią koeficientą – 3,3.
Lėšų poreikio mokėti už viršvalandžius net neskaičiavome, nes tai bereikalingas laiko gaišimas.
Bendru mastu Šiaulių apskrities savivaldybių priešgaisrinėms tarnybos trūksta apie 20 procentų lėšų.
2019 m. kovo 12 d.
Edita KARKLELIENĖ
www.skrastas.lt