A. Lisauskas: blogiausia, kai teisės aktai neparemti finansavimu

Algio Lisausko vadovaujamas Lietuvos ugniagesių gelbėtojų profesinių sąjungų susivienijimas (LUGPSS) neseniai prisijungė prie Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos (LTPF) ir yra pasiruošęs siekti kur kas ambicingesnių tikslų.

Šiuo metu LUGPSS pirmininkas išskiria tokias didžiausias ugniagesių gelbėtojų problemas: nepakankamą finansavimą, prasilenkiantį su realia situacija; ydingą valdžios požiūrį ir per lėtą ugniagesių gelbėtojų gretų atsinaujinimą.

Dėl kokių priežasčių prisijungėte prie LTPF?

 

Kai anksčiau LTPF dar buvo Vidaus reikalų sistemos respublikinė profesinė sąjunga, Lietuvos ugniagesių gelbėtojų profesinių sąjungų susivienijimas buvo organizacijos dalis. Vis tik LUGPSS ėmė byrėti ir pasitraukėme. Prieš pusantrų metų perėmiau vadovavimą šiai nusilpusiai organizacijai ir išsikėlėme tikslą sustiprėti, vienytis. Prisijungimas prie LTPF buvo racionalus žingsnis. Juolab, kai dar nebuvome LTPF sudėtyje, bendraudavome, koordinuodavome bendrus veiksmus su į LTPF įeinančia Respublikine ugniagesių gelbėtojų profesine sąjunga, kartu derėdavomės su vadovais, eidavome į valdžios institucijas. Nuo šiol bendradarbiaujame oficialiai, priklausydami tai pačiai komandai. Taip ne tik paprasčiau dirbti, bet ir galima užsibrėžti didesnių užmojų.

Kokio dydžio šiuo metu yra LUGPSS?

 

Į LUGPSS sudėtį įeina Kauno miesto ugniagesių gelbėtojų profesinė sąjunga, Šiaulių apskrities ugniagesių gelbėtojų profesinė sąjunga ir Klaipėdos rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos ugniagesiai.

Kokius didžiausius iššūkius ugniagesių gelbėtojų bendruomenei išskirtumėte?

 

Šiuo metu svarbiausia pasirašyti kolektyvinę sutartį su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentu (PAGD). Ji jau parengta – liko tik suderinti su Vidaus reikalų ministerija. Kai bus pasirašyta kolektyvinė sutartis, bendradarbiavimas bus kur kas sklandesnis. Dabar visko nutinka – neretai nelengva sutvarkyti įvairius reikalus, kartais PAGD ir profesinių sąjungų derinami dokumentai tiesiog pamirštami. Kai bus kolektyvinė sutartis, PAGD įsipareigojimai darbuotojams bus kur kas aiškesni.

Kita didelė problema – darbuotojų trūkumas. Kai kuriuose miestuose yra taip, kad, kai į iškvietimą turi išvykti standartiškai devyni ugniagesiai, dažnai budi tik po penkis ar šešis. Tai didina riziką ir galima prisišaukti neatitaisomų nelaimių. Būtina ieškoti būdų, kaip užpildyti tuščius ugniagesių gelbėtojų etatus. Deja, PAGD to nenori, nes užpildžius etatus nepavyks sutaupyti pinigų, o dabar lėšos reikalingos atlyginimų koeficientų kėlimui, veiklos vertinimams ir pan. Matosi, kad PAGD verčiau sutiktų prastinti standartus ir palikti mažesnes ugniagesių komandas. Vis tik, jei nuvažiuoji į rimtą gaisrą su penkiais, o ne devyniais ugniagesiais, tenka visai kitas krūvis, kyla kur kas didesnė rizika. Gerai, kad kol kas nieko blogo nenutiko, bet tokia situacija – tiksinti bomba. Be to, dažnas ugniagesys gelbėtojas dirba ir kitą darbą, nes iš gaunamo atlyginimo sunkiai verčiasi.

Panašiai yra ir su Savivaldybių priešgaisrinėmis tarnybomis. Ekipaže turi būti du ugniagesiai, bet dažnai – vėlgi dėl pinigų trūkumo – tėra vienas. Jei reikia gesinti gaisrą, žmogus turi išlipti, pritaisyti žarnų liniją, atsukti vandenį, tada kurį laiką ta žarna kažkur tabaluojasi… Taip iškart pažeidžiamos darbo saugos instrukcijos. Ne kartą rašėme oficialius raštus ir visi pripažino, kad taip neturi būti. Deja, niekas nepasikeitė. Visi mielai darytų taip, kaip reikia, bet tiesiog nėra pinigų.

Ugniagesių gelbėtojų trūkumą bandoma švelninti savanoryste. Gal didesniame mieste tai iš tiesų prisideda sprendžiant problemą, bet ne mažuose miesteliuose. Juo labiau, jei savanoris gyvena už 30 kilometrų, tai, kol iškvietus spės atvažiuoti, jo jau nebereikės… Nors idėja graži, bet tai veikiau yra akių dūmimas ir žaidimas su žmonių saugumu. „Popierinių“ savanorių daug turime, bet kokia iš jų nauda? Gal būtų ir daugiau norinčių tapti ugniagesiais gelbėtojais, bet daug kas nubyra dėl Centrinės medicinos ekspertizės komisijos. Iš penkių žmonių gal tik du praeina patikrą. Kelčiau klausimą, ar šiek tiek ne per griežti reikalavimai, kai ugniagesių taip trūksta?

Minėjote, kad dažnai ugniagesių gelbėtojų komandos gaisrų gesinti važiuoja tinkamai nesukomplektuotos. O kaip dėl jų aprūpinimo?

 

Kai ugniagesys gelbėtojas baigia ugniagesių mokyklą, jis gauna pirminę uniformą ir tiek. Kitaip tariant, jis neturi nei atsarginių batų, nei kelnių. Metams yra numatomas aprangos „krepšelis“ – apie 100 eurų ugniagesiui. To tikrai neužtenka. Suteikiama suma prasilenkia su realia situacija. Pavyzdžiui, vien ugniagesio gelbėtojo megztukas kainuoja apie 90 eurų, užsisakai jį ir metams pinigai baigiasi. Be to, tau reikia šiandien, bet gausi po kelių mėnesių ar net po metų. Tiesa, šiemet žadamos didesnės lėšos, kad ugniagesiai būtų aprūpinti koviniais drabužiais (tais, su kuriais einama į gaisrą). Kaip tik nupirkta šalmų. Tai gerai, nes daug turėtų buvo kokių poros dešimčių metų senumo.

Kalbant apie ugniagesių gelbėtojų įrangą, didesni miestai turi dar gana neblogą, vis tik mažiems miesteliams sudėtinga. Savivaldybių priešgaisrinėms tarnyboms PAGD skiria pinigų tik atlyginimams, o dažnai ir jiems pritrūksta. Laimė, jei meras geras ir supranta, kad reikia įsigyti tinkamos technikos, vis tik neretai šiai temai visi abejingi.

Realybė tokia: ugniagesiai gelbėtojai daug ką daro iš entuziazmo. Šis darbas turi būti patrauklesnis. Tam reikia didesnių atlyginimų, šiek tiek trumpesnio apmokymo laiko, adekvataus aprūpinimo įranga ir uniformomis bei atsakingo sprendimų priėmėjų požiūrio į ugniagesius gelbėtojus.

Ačiū už pokalbį.

 

LTPF
2019-02-12

Susiję straipsniai

Naujausi straipsniai
Load More