„Gavau iškvietimą apie gaisrą namuose. Man atvykus, pamačiau lovoje gulinčius du žmones. Mano pirma mintis buvo „keista, kad jie guli lovoje vidury dienos“. Tuo metu buvo trys valandos popiet. Tačiau netrukus supratau kodėl. Jie man pasakė: „Neikite prie mūsų, mes abu sergame koronavirusu.““
Tai – ištrauka iš Nyderlandų policijos pareigūno, European Police Union nario, viešo laiško, kurį jis išsiuntė kolegai pareigūnui Vokietijoje. Laiške pareigūnas pasidalino rūpesčiais, su kuriais tenka susidurti tarnybos metu koronaviruso akivaizdoje bei išreiškė susirūpinimą dėl kartais tvyrančios nežinomybės.
Dalinamės visu jo laišku:
Gerbiamas kolega, policijos pareigūne Vokietijoje, Stefanai,
Sulaukiau pranešimo apie gaisrą namuose. Tuo metu buvau tame rajone, todėl į įvykio vietą atvykau pirmas. Antrame pastato aukšte buvo keletas žmonių, bandančių užgesinti ugnį. Tučtuojau užėjau į vidų ir paprašiau žmonių išeiti į lauką bei palaukti, kol atvyks ugniagesiai gelbėtojai. Apėjęs gyvenamąsias patalpas viename kambaryje pamačiau du lovoje gulinčius žmones.
Tai buvo dviejų berniukų tėvai. Mano pirma mintis buvo „keista, kad jie guli lovoje vidury dienos“. Tuo metu buvo trys valandos popiet. Tačiau netrukus supratau kodėl. Jie man pasakė: „Neikite prie mūsų, mes abu sergame koronavirusu“. Vyras buvo atlikęs savivaldybės išduotą testą ir nustatytas koronaviruso pacientu. Jo žmona testo atlikusi nebuvo, bet turėjo tuos pačius ligos simptomus, kaip ir vyras. Ir štai tame pačiame kambaryje stovėjau aš, be jokių apsaugos priemonių. Tuoj pat išėjau į lauką.
Pamaniau, kad jau būsiu užsikrėtęs, tad vienintelis dalykas, kurį dabar galiu padaryti, tai užtikrinti, kad kiti atvykę pareigūnai neužsikrėstų. Kai atvyko ugniagesiai, nupasakojau jiems situaciją. Jie į namus užėjo dėvėdami deguonies kaukes. Ugnis namuose nebuvo labai smarki, tad ją pavyko greitai užgesinti. Kai į įvykio vietą atvyko kiti kolegos pareigūnai, liepiau ir jiems neiti į vidų.
Jaučiausi sutrikęs ir susierzinęs, kad berniukai manęs neinformavo apie sergančius tėvus. Ir kad tai nebuvo paminėta iškvietimo pranešime. Kiek vėliau sužinojau, kad tas pranešimas buvo perduotas tik ugniagesių tarnybai. Tuo metu jų operatoriai skambučių metu standartiškai neklausdavo, ar namuose yra sergančiųjų koronavirusu. Mūsų operatoriai šį klausimą užduoda. Tikiu, kad dabar jį užduoda ir ugniagesių tarnybos operatoriai.
Kai ugnis buvo užgesinta, ugniagesiai, atsižvelgdami į protokolą dėl koronaviruso, pradėjo dezinfekuoti savo įrangą. Stovėjau į juos žiūrėdamas ir galvojau „o kaipgi aš?“. Galiausiai, ugniagesių pamainos viršininko prašymu, į protokolą įtraukė ir mane.
Buvo dezinfekuoti mano batai, telefonas, radijas, rankos. Man grįžus į nuovadą buvo dezinfekuotas ir mano tarnybinis automobilis. Nusiprausiau po dušu ir palikau savo uniformą valykloje.
Ko gero, galėjau užsikrėsti virusu būdamas tame name, bet išlikau racionalus, suprasdamas, kad lygiai taip pat užsikrėsti galėjau ir lankydamasis prekybos centre. Tad sužinosiu tik po dviejų savaičių. Tiesą sakant, nesijaudinau, jei man diagnozuotų COVID-19, labiau nerimavau dėl savo šeimos, žmonos ir dviejų mažų vaikų.
Praėjusią savaitę sulaukiau iškvietimo apie miesto centre esančio girto vyro elgesį. Mums važiuojant į įvykio vietą su kolega aptarinėjome, kaip prie jo reikės prieiti. Jeigu vyrą reikės sulaikyti, kaip tai padarysime? Išlipus iš automobilio pasiėmėme apsaugos priemones: kaukes, akinius, pirštines. Laimė, jais pasinaudoti neprireikė. Tačiau laikai dabar išties keisti – pasaulyje vyraujanti krizė labai pakeitė mūsų reakciją ir elgesį iškvietimų metu.
Bendrai tariant, manau, kad Nyderlandų policija su COVID-19 tvarkosi tikrai neblogai. Vis tik nerimą man kelia tai, kad kuo ilgiau vyrauja visi suvaržymai, tuo žmonės elgiasi laisviau ir jų mažiau paiso. Jie pamažu grįžta prie įprasto gyvenimo. Bet policijos pareigūnams žmones perspėjant dėl taisyklių nesilaikymo, jie visada išklauso ir į perspėjimus atsižvelgia.
Prireikė laiko, kol Nyderlandų policijos pajėgos nurodė aiškias instrukcijas, kaip elgtis bendraujant su žmonėmis, galimai užsikrėtusiais koronavirusu. Dabar, praėjus kelioms savaitėms, matome, kad visi prie tų taisyklių priprato ir apsaugos priemonių jau galima lengviau įsigyti. Bet su priemonėmis asmeninei ir visuomenės apsaugai situacija vis dar nėra ideali.
Per karantino laikotarpį pastebėjau visų tipų nusikaltimų sumažėjimą. Vienintelė nepasikeitusi problema – narkotikai. Gatvėse daug jais prekiaujančių žmonių, gauname ir nemažai iškvietimų susijusių su narkotikų pavartojusiais asmenimis.
Gerbiamas Stefanai, noriu užduoti jums tris klausimus:
- Kaip jus asmeniškai veikia policijos vidiniai nurodymai dėl COVID-19 pandemijos valdymo jūsų šalyje? Pavyzdžiui, ar keičiasi jūsų darbo grafikas, pamainų paskirstymas, kokia situacija su asmenininėmis apsaugos priemonėmis ir t.t.
- Kaip visuomenė reaguoja į policijos pareigūnų jiems taikomus ir suvaržymus ir nustatytos tvarkos priežiūrą?
- Kaip jus asmeniškai veikia atvejai, kai žinote, kad galimai bendravote su COVID-19 užsikrėtusiu asmeniu ir galbūt galėjote užsikrėsti pats, bei vėliau užkrėsti ir savo šeimą? Kaip jūs su tuo tvarkotės?
Būtų malonu paskaityti jūsų asmeninę, Vokietijos policijos pareigūno, istoriją bei joje sužinoti atsakymus į užduotus klausimus.
Šilčiausi linkėjimai
Thomas
Nyderlandų nacionalinės policijos pajėgos
2020-06-09
EPU informacija
