Nacionalinės pasienio pareigūnų profesinės sąjungos pirmininkas Žygimantas Kalpokas yra Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Sienos kontrolės organizavimo valdybos Branduolinio saugumo kompetencijos centro (BSKC) viršininkas. Tačiau pareigūno karjerą jis pradėjo ne Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, o policijoje, į kurią, po studijų tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete, atvedė vaikystės svajonė – kovoti ir saugoti kitus nuo piktadarių.
Karjeros pradžia nykioje realybėje
Kaip papasakojo Žygimantas, svajonė augo kartu su juo ir iš vaikiško noro išaugo į aukštesnį tikslą – prisidėti prie valstybės saugumo.
„Be abejo, kad įsivaizdavimas, kokia yra policija buvo kitoks. Kai 2006 metų pabaigoje atėjau į Vilniaus antrąjį policijos komisariatą įspūdis buvo slogus, pamačiau metų metus neremontuotas patalpas, kuriose dar vis tvyrojo sovietinės milicijos palikimas, ant sienų matėsi keli tapetų sluoksniai, pro langus pūtė vėjas, kabinetuose buvo rūkoma, o vienu stacionariu kompiuteriu naudojosi visas skyrius. Toks nykus vaizdas, kuris niekaip nesisiejo su matytu filmuose, tačiau, nors realybė mane ir šokiravo, anaiptol neatbaidė“, – pasakojo Ž. Kalpokas.
Po pusantrų metų darbo policijoje, prasidėjo pokyčiai, buvo renovuotas trečiasis policijos komisariatas, tad antrasis atrodė dar nykesnis. Kadangi Seimas ir greta esanti teritorija buvo antro komisariato žinioje, pasitaikydavo, jog nukentėjus kokiam Seimo nariui, jis ateidavo į komisariatą ir pamatydavo tą neretušuotą Vilniaus policijos realybę, kuri, matydavome, badė jiems akis.
„Tad galiausiai komisariatų teritorijos buvo perskirstytos ir teritorija, kurioje buvo Seimas pateko atnaujinto trečio policijos komisariato žinion, vietoj jo „suvargusiam“ antrajam policijos komisariatui atiteko ne tokie prestižiniai – romų taboras ir Naujininkų rajonas“, – prisiminimais dalijosi Žygimantas.
Naujas etapas – Valstybės sienos apsaugos tarnyboje
Pasak Ž. Kalpoko, kartu su pasikeitusia teritorija, beveik tuo pačiu metu vyko ir kadrų kaita, o gera atmosfera kolektyve ėmė tirpti – vieni, pakilę karjeros laiptais, išėjo dirbti kitur, kiti – į pensiją, o jis, padirbėjęs skyriuje vos 1,5 metų, pasijuto senbuviu, nors suprato, kad dar daug ko nemoka, tačiau paklausti patyrusių kolegų jau nebebuvo. Kaip tik tuo metu Žygimantas gavo vieno kolegos pasiūlymą pereiti į Valstybės sienos apsaugos tarnybos Užsieniečių registracijos centrą, kiek pagalvojęs, apsisprendė pabandyti ir sudalyvavo atrankoje. Taip prasidėjo kitas jo etapas.
„Tai buvo savotiška avantiūra, dabar kai pagalvoju, tuo metu net nesupratau nei kur aš einu, nei ką ten darysiu, bet norėjosi save išbandyti, juolab, kad pradėjau tuo metu manyti, jog perspektyvų policijoje nėra. Pabradėje dirbau daugiau nei 10 metų, o mano darbas buvo susijęs su migraciniais procesais. Dirbau tyrimų skyriuje, buvau atsakingas už užsieniečių identifikavimą, jų teisinės padėties nustatymą Lietuvoje, dokumentų gavimą ir išsiuntimą iš Lietuvos į jų kilmės šalį. Tuo metu labai didelių migrantų srautų nebuvo“, – dešimtmetį Pabradėje prisiminė Žygimantas.
Anot Ž. Kalpoko, gali atrodyti, jog tai vien popierinis darbas, bet anaiptol, čia labai pravertė, kad ir ne tokia ilgametė patirtis dirbant tyrėju policijoje, joje įgytas savarankiškumas, drąsa priimti sprendimus ir nebijoti atsakomybės. Juk dauguma migrantų nesakydavo iš kur jie, slėpdavo tapatybę ir dokumentus, tad, pasak Žygimanto, tekdavo padirbėti, kol sudėliodavo visą dėlionę – kas tas žmogus, iš kur jis atvyko, kur jo dokumentai, kaip gauti naujus ir kaip jį grąžinti į namus, kai trečiųjų šalių ambasadų Lietuvoje buvo ne tiek ir daug.
„Ir tikriausiai būtent Pabradėje galutinai susiformavau kaip pareigūnas. Ten įgijau tarptautinės patirties, stebėjau, kaip tą patį darbą dirba kolegos užsienyje, turėjau galimybę stažuotis, dalyvauti bendrose jungtinėse užsieniečių grąžinimo į kilmės šalį operacijose, sėmiausi patirties, vertinau, ką mums reikėtų tobulinti ir kur mes esame pranašesni. Būtent VSAT man suteikė šansą išvykti į „Frontex“ misijas kaip apklausų specialistui. Dirbau ir teikiau pagalbą Italijos, Graikijos pareigūnams“, – sakė Žygimantas.
(Aut.past. FRONTEX – Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūra, padedanti ES ir Šengeno šalims valdyti ES išorės sienas ir kovoti su tarpvalstybiniu nusikalstamumu).
Patirtis padėjo spręsti nacionalinius iššūkius
Tarptautinė Ž. Kalpoko patirtis labai pravertė Lietuvai susidūrus su nelegalios migracijos krize, kuri šalį užklupo netikėtai, tačiau apie kurią Nacionalinė pasienio pareigūnų profesinė sąjunga kalbėjo kaip apie tikėtiną, likus metams iki jos. Todėl visai nenuostabu, kad, užklupus krizei, būtent jam, sukaupusiam specifinių žinių dirbant Pabradėje ir Frontex misijose, buvo pasiūlyta ateiti į Medininkų užsieniečių registracijos centrą į Tyrimų skyriaus viršininko poziciją ir panaudoti savo žinias ir kompetencijas bei taip prisidėti prie krizės suvaldymo.
„Tebuvau vienas iš daugelio mažų sraigtelių, kurie prisidėjo prie valstybės saugumo ir krizės suvaldymo. Teko surinkti visą skyrių ir ekstremaliomis sąlygomis dirbti konteinerių miestelyje. Šiandien galvoju, kad per vėlai ten atėjau ir yra likęs toks nespėtų įgyvendinti darbų jausmas. Bet džiaugiuosi suburtu kolektyvu ir apima pasididžiavimas prisiminus, kokiomis sąlygomis jie dirbo, kaip negailėdami jėgų aukojo poilsį, asmeninius dalykus, galvodami tik apie krizės suvaldymą. Labai didžiuojuosi visais šiais žmonėmis ir kad tokiam kolektyve dirbau“, – sakė Ž. Kalpokas.
Po tokių patirčių, anot Žygimanto, svarbiausia atsakyti į klausimą, ko iš nelegalios migracijos krizės išmokome ir ar mes pasiruošę kitai panašiai krizei?
Nelegalios migracijos bangai atslūgus, Medininkų užsieniečių registracijos centras tapo nebereikalingas, Žygimantui buvo pasiūlyta padirbėti Migracijos valdybos Tyrimų skyriuje, kuriame adrenalino gal ir nebuvo tiek daug, bet darbas nuoboduliu nekvepėjo, nes teko dirbti su asmenimis, kurie pripažinti keliančiais grėsmę nacionaliniam saugumui ir kuriems buvo naikinami leidimai gyventi Lietuvoje, organizuoti ir vykdyti šių asmenų išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos.
Nauji išbandymai
Pastaruoju metu Žygimantas dirba Branduolinio saugumo kompetencijos centre.
„Toks jausmas, kad nuolat atsiduriu ten, kur turiu kažko mokytis iš naujo, kur nėra šablonų taikymo galimybės ir reikia turėti labai specifinių žinių. Šis VSAT padalinys, ko gero, nedaug kam žinomas, jo funkcija – radiacinė kontrolė. Pasieniečiai tikrina viską – nuo konteinerių jūrų uoste ir transporto priemonių iki traukinių, asmenų ir visko, kas per valstybės sieną vežama, kad į Lietuvą ar į Europos Sąjungą neteisėtai nepatektų branduolinės ar kt. radioaktyviosios medžiagos. Būtent tokios medžiagos gali būti panaudotos teroristiniams aktams organizuoti, siekiant padaryti kuo didesnę žalą žmonėms ir aplinkai. Centras atsakingas už visą pasienį, kur vykdoma radiacinė kontrolė, už mokymus ir tarpinstitucinį ir tarpvalstybinį bendradarbiavimą šioje srityje. Įkurtas palyginti neseniai – 2012 metais tam, kad būtų užkardytas branduolinis terorizmas. Prie skyriaus sukūrimo prisidėjo JE Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Užsienio reikalų ministerija ir Jungtinių Amerikos Valstijų Energetikos departamentas“, – pasakojo Žygimantas Kalpokas.
Anot Žygimanto, skyrius rengia pareigūnus, kurie nustatytų pavojingus krovinius, neleistų jiems patekti į mūsų šalį ir Europą ir eliminuotų bet kokią branduolinio terorizmo grėsmę.
„Juk radiacijos nei pačiupinėsi, nei užuosi, ją nustatyti gali tik prietaisai, tačiau pareigūnų akylumas – labai svarbus, nes praleisti pavojingi radioaktyvūs kroviniai, net mažiausi jų kiekiai piktavalių gali būti panaudoti vėliau masinio naikinimo ginklo gamybai ir panaudoti, čia mūsų šalyje, arba Europoje“, – dar vieną VSAT funkciją apibūdino Ž. Kalpokas.
Lyg įtampos darbe būtų maža, Žygimantas nuo šio pavasario eina ir Nacionalinės pasienio pareigūnų profesinės sąjungos pirmininko pareigas.
„Buvau vienas tų, kuris šventai tikėjo, kad jeigu savo pareigą atlieki gerai ir sąžiningai, jokių profesinių sąjungų nereikia, todėl nei domėjausi jomis, nei apie jų veiklą ką žinojau. Bet pasirodė, kad, vis dėlto, tarnyboje gali kilti klausimų, kuriuos padėti išspręsti gali tik profesinės sąjungos. Taip tapau vienos jų nariu, po to filialo pirmininku, po to tarybos nariu, o vėliau trūko kantrybė ir su bendraminčiais įkūrėme savo profesinę sąjungą, kurios credo – pasitikėjimas, pagarba, pagalba. Norėjome labiau prisidėti prie narių gerovės ir prie pokyčių. Kuriant Nacionalinę pasienio pareigūnų profesinę sąjungą galvojau, ko pats norėčiau ir tikėčiausi. Penkerius metu jai vadovavo Rimantas Liepa, dabar delegatai išrinko mane. Laikomės nuostatos, kad pirmininku galima būti vieną kadenciją – tad laikas įgyvendinti sumanymus ganėtinai apibrėžtas, o ko nepadarei – reiškia ir nepadarysi, perduok organizacijos vairą kitam. Mano manymu, tai neleidžia snausti ir vegetuoti, skatina veikti. O ir nariai tuomet tai mato, patys inicijuoja pokyčius prisidėdami prie jų įgyvendinimo bei kartu veikdami. Tai matyti labai smagu, kaip ir žinoti, kad mes galime kurti tam tikrą kultūrą profesinių sąjungų judėjime, keisti nuostatas, įtakoti pokyčius“, – kalbėjo Žygimantas.
Anot Žygimanto, jis tik norėjo būti policininku, o viskas toliau judėjo taip, lyg ne jis, o aplinkybės dėliotų tiek jo posūkius karjeroje, tiek ir visuomeniniame gyvenime.
„Ir kai jau atrodo, kad esi pasiekęs kažką, tenka vėl imtis kažko naujo. Bet man tai patinka – esu veiksmo žmogus, kuris jei ko imasi, nori gauti maksimaliai gerą rezultatą, todėl pirmiausia taikau sau aukštus reikalavimus“, – sakė Žygimantas Kalpokas.
2024-07-26
LTPF informacija
