Dalinamės Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos pirmininkės Loretos Soščekienės kalba pasakyta konferencijoje „Viešojo saugumo iššūkiai šiandien ir rytoj. Ar mūsų tarnyboms pasiekiami Europos standartai?“.
„Kiekvienais metais vis pagalvoju, kaip būtų gerai jei pagaliau galėčiau padėkoti politikams, institucijų vadovams už pagaliau pasiektą lūžį ir realų proveržį rūpinantis kasdienine pareigūno gerove, padedant jam įveikti iššūkius ir problemas, oriai pasitikti užtarnautą poilsį, suprantant, kad valstybei atiduoti geriausi gyvenimo metai buvo to verti, nes valstybė bei valdžia, kaip jos atstovas, tai įvertino ir padėkojo. Ne garbės raštais, ne, ne kokiu nors simboliu, kuris gražiai atrodys ant sienos ar lentynoje. Bet tinkamu atlygiu, garantijomis, dėmesiu. Deja, šie metai dar ne tokie. Vis dar tenka kovoti dėl mažinamų socialinių garantijų, aiškintis, kodėl po tiekos pažadų pareigūnų atlyginimai niekaip nepasiveja valstybės vidutinio darbo užmokesčio. Stebėtis, kodėl vos pabaigus kokį tarptautinį projektą apie socialinį dialogą, požiūris į jį, kaip būtiną ir vertingą pasikeičia su užversta gražia institucijos ataskaita, o derybos dėl kolektyvinės sutarties tampa aršiu kovos lauku, ne dalykiška diskusija, kuomet suvokiama, kad iš jos neturi išeiti vienas laimėjęs, o kitas – pralaimėjęs. Nes tada pralaimime mes visi ir darbuotojai, ir darbdaviai. Ar viskas taip blogai?
Jeigu palygintumėme savo kasdienybę su Ukraina, mes neturėtume skųstis, tačiau pasukus galvą link Vakarų matome ir kitus vaizdus. Ko norėtųsi labiausiai – tai realistiško ir atsakingo požiūrio į pareigūnus, kaip į pilnavertę Lietuvos saugumo dalį.
Žinot kas įdomiausia? Didžiausias iššūkis – ne nelegali migracija, ne gaisrai ir net ne nusikalstamumas. Didžiausias iššūkis – įtikinti politikus, kad valstybės saugumas plačiąja prasme nėra prabanga ir, kad pareigūnas yra viena iš valstybės saugumo stuburo dalių, todėl ir negali būti atmestinų ar laikinų sprendimų.
Tai, kad šios Vyriausybės programoje atsirado ir Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos teikti pasiūlymai, džiugina. Tačiau nors buvo siūlytas ambicingas tikslas sudaryti politinių partijų susitarimą dėl realius statutinių įstaigų poreikius atitinkančio, nuo besikeičiančios valdžios nepriklausančio finansavimo vidaus tarnybos sistemai, skiriant atitinkamą procentą šalies BVP kasmet, jo Vyriausybės programoje pasigedome.
Jei nebus stabilaus statutinių įstaigų finansavimo, kaip siūlėme, ir kiti, programoje numatyti punktai, neteks prasmės. Generolams ir vėl teks vaikščioti pas politikus ištiesus ranką ir konkuruoti tarpusavyje, kuri tarnyba svarbesnė, nors to neturėtų būti.
Vertiname, kad atsižvelgdama į mūsų pasiūlymus Vyriausybė įsipareigojo nuosekliai ir tolygiai didinti statutinių pareigūnų darbo užmokestį visose pareigūnų grandyse; išsaugoti nustatytas socialines garantijas, atstatyti priedą už tarnybos stažą; ieškoti motyvacinių priemonių, kurios skubiai padėtų spręsti statutinių pareigūnų trūkumą; užtikrinti orias darbo sąlygas ir pareigūnų saugumą tarnyboje, sudaryti galimybes pareigūnams lanksčiau derinti darbą ir šeimyninį gyvenimą. Tačiau labai nesinori, kad tie prioritetai, įtraukti į Vyriausybės programą, būtų atidėti paskutiniams kadencijos metams ar vėl transliuojami kaip naujų rinkimų pažadai.
Pareigūnams dažnai sakoma – palaukite dar, pakentėkit, nes dabar labai svarbu yra viena ar kita, o tada jau ir prie jūsų prieisime. Ir tik profsąjungų kantrybės ir atkaklumo dėka pavyksta išsireikalauti to, kas yra dabar, o ne lūkuriuoti, kada politikai pagaliau prieis prie mūsų klausimų.
Ir nors politikams gali atrodyti, kad jie kažką padarė dėl pareigūnų, nebūkime naivūs, nejausdami profesinių sąjungų „alsavimo į pakaušį”, problemų sprendimai užtruktų arba ir visai jų nebūtų.
Todėl manome, kad profesinės sąjungos yra geriausias motyvatorius tiek politikams, tiek vadovams. Ir taip bus visais laikais.
Profsąjungos dažnai vadinamos „akmenuku bate“ ir tai – labai gerai, nes būtent tas akmenukas neleidžia užsimiršti, kad yra žmonės, kurie kasdien rizikuoja – policininkai, pasieniečiai, ugniagesiai – jie nesidžiaugia PowerPoint’ais, jie dirba. Ir jei ne profsąjungų atkaklumas, politikai kai kurias problemas tvarkytų iki kitos kadencijos, o kai kurias – išvis pamirštų.
Neseniai išgirdus apie įvestą 5 proc. taupymą visoms ministerijoms, išskyrus Krašto apsaugos, sunerimome – o kaip su statutiniais pareigūnais? Policija, pasieniečiai, ugniagesiai, muitininkai, bausmių vykdymo sistemos pareigūnai – jie tarnauja valstybei, ne mažiau nei kariškiai. Todėl klausiame, ar valstybė savo saugumą matuoja tik kariuomenės išlaidomis?
Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacija apie galimas krizes įspėjo dar iki joms nutinkant. Prašėme įsivertinti būsimų reformų neigiamas pasekmes, prieš jas puolant įgyvendinti, tačiau kaip taisyklė, kai tik grėsmės apmąžta, politikai patogiai įsitaiso krėsluose dėlioti savo pasjansų, tarsi pamiršdami realybę, kurioje gyvename.
Lietuvos pareigūnai nori ne medalių, o sąžiningos sistemos, ne nuotraukų su generolais, o normalių darbo sąlygų, ne dar vieno pažado, o realiai čia ir dabar įgyvendinto punkto iš Vyriausybės programos.
Mums reikia ne europinių projektų ministerijose, o europinių standartų mūsų kasdienybėje.
Privalome pagaliau ryžtingai priimti esminius sprendimus dėl vidaus reikalų sistemos pareigūnų finansavimo. Jei kariuomenė finansuojama procentu nuo BVP, kodėl mes, kaip šalies saugumo dalis, negalime būti finansuojami analogiškai? Tai užtikrintų stabilumą, kuris šiandien yra būtinybė“.
