Dėl policijos reformos ir „Programos 1000” ne kartą kryžiuotos ietys. Kai jos sumanytojai aktyviai gyrėsi jos privalumais, profesinės sąjungos ir paprasti pareigūnai badė pirštais į problemas. Dėl reformos net kreiptasi į teismą ir pastarasis nustatė, kad ji įgyvendinta pažeidžiant teisės aktus.
Vis tik šios peripetijos neparodo, kas nutiko pareigūnams ir kaip pasikeitė jų kasdienė tarnyba. Dėl to šiandien kalbamės su patyrusia Panevėžyje dirbančia pareigūne Jurgita Zamalyte, kurios sritis – ikiteisminis tyrimas. Policininke tapusi įkvėpta brolio (buvo metas, kai policijoje dirbo visa jos šeima!), ji sako niekada nesigailėjusi tokio pasirinkimo. Taigi, kaip viskas atrodo paprastos pareigūnės akimis?
***
LTPF: Kaip vertinate policijos reformą bei „Programą 1000“? Kaip tai paveikė Jus ir Jūsų kolegas?
J.Z.: Siekiai kelti atlyginimus, gerinti policijos materialinę bazę pagirtini. Tai buvo būtina. Puikiai pamenu tuos laikus, kai ir patys popierių pirkdavome, ir nemokamų atostogų eidavome. Vis tik niekaip negaliu suprasti tokio reformos forsavimo ir skubos. Kad ir kaip svarstytume, kad ir kaip taupytume, taip greit ir taip gerai gyventi neišeis.
Pradėta programa baugino ne vieną. Pamenu, kuomet ją pristatant policijos įstaigoje svečiavosi policijos generalinis komisaras Linas Pernavas, tada jo paklausiau, iš kur ketina gauti lėšų programos įgyvendinimui,o jis atsakė, kad dar nežino; taip pat skaičiavo, kiek pareigūnų jau paliko tarnybą ir kiek paliks. Nuskambėjo tikrai neskaniai. Susidarė įspūdis, kad pareigūnų žinios, profesionalumas nėra vertinami. Ko bijojome, tas ir nutiko – programa sustojo pusiaukelėje dėl lėšų trūkumo. Paprasta: taip skubant, padėtis tinkamai neapsvarstyta.
LTPF: Kokias išskirtumėte didžiausias pertvarkos problemas? O kokie buvo teigiami pokyčiai?
J.Z.: Nuo kurios žinios pradėti – geros ar blogos? Kalbant apie problemas, išskirčiau sugriautą ir tinkamai nebeveikiančią pareigūnų motyvacinę sistemą. Anksčiau ji buvo geriau subalansuota: pareigūnai turėjo galimybę siekti priedų, būti įvertinti už žinias, profesionalumą, gauti kategorijas. Dabar pareigūnas vertinamas pagal kitus kriterijus, bet, nepabijosiu pasakyti, neretas tikrai ne už labai gerą darbą ir įgyvendintus planus.
Pastebiu, kad lojalumas tarnybai vertinamas per lojalumo vadovui prizmę, nebėra motyvacinės ir finansinės atskirties tarp patyrusio profesionalo ir ką tik mokslus baigusio naujoko. Dar viena problema – iš pareigūnų reikalaujama universalumo. Kaip žinome, universalūs kariai būna tik filmuose. Visose kitose sferose vertinami savo srities specialistai. Juk picų kepėjas negali taip pat nuostabiai siūti suknelių ar vairuoti kombainą. Deja, šiuo metu policijos sistemoje taip yra.
Liūdna, kad neliko nepilnamečių reikalų inspektorių. Pati auginu paauglį ir gana aktyviai dalyvauju mokyklos veikloje, matau, kaip jaunimas elgiasi. Šiuolaikiniams vaikams nebeužtenka filmukų apie šuniuką Amsį ir gražių švenčių. Mano galva, teisingas auklėjimas pasiekiamas nubrėžiant aiškias ribas ir drausminant dėl netinkamo elgesio. Šiuolaikiniai paaugliai jaučiasi nebaudžiami, laiku nesutramdžius, nekliudoma imti elgtis dar blogiau. Taip pat apmaudu, kad išformuota kriminalinė policija, paliekant tik specializuotus padalinius. Patyręs kriminalistas, visą savo karjerą dirbęs operatyvinį darbą, sužino, kad jo įdirbis ir žinios niekam nereikalingi, o vietoj to jam pasiūloma eiti dirbti į gatvę. Apie kokią motyvaciją kalbame?
Aišku, yra ir gerų dalykų: džiaugiuosi dėl ženkliai pagerėjusios materialinės bazės, naujų policijos automobilių (vis tik daug nepritarimo policijos bendruomenėje sulaukė sprendimas nebedrausti naujų automobilių Kasko draudimu). Pagirtina ir tai, kad sutaupytos lėšos skiriamos skatinti seniau dirbančius pareigūnus. Taip pat pradėtas uniformos keitimas. Tokios naujovės į gera, bet aš labai pasigendu atskirties tarp pareigūnų, dirbančių gatvėje ir dirbančių kabinetuose. Uniforma nesuteikia oficialumo. Dar kai visai jauna mergina mokiausi policijos mokykloje, vienas autoritetingas dėstytojas pasakė, kad pareigūnas, jog jį gerbtų, turi atrodyti drausminančiai. Naujoji uniforma labiau primena laisvalaikio aprangą.
Džiugu, kad pareigūnai bendrauja ir dalinasi patirtimi, idėjomis ir naujovėmis socialinėje erdvėje. Taip pat smagu, jog socialinių tinklų pagalba atsirado galimybė tiesiogiai bendrauti su Policijos departamento vadovybe, užduoti klausimus ir gauti atsakymus. Vis tik policijos bendruomenė pasidalinusi – ne visi pritaria reformai ir tam, ką ji atnešė.
LTPF: Ar tiesa, kad dabartinė padėtis verčia dalį pareigūnų palikti tarnybą ir ieškoti darbų kitur?
J.Z.: Reikalavimas būti universaliu ir netinkamas motyvavimas yra pagrindiniai rodikliai, dėl ko pareigūnai palieka tarnybą ar išeina į užtarnautą poilsį. Apmaudu, bet daugelis nusikalstamų veikų, kuriose „čia ir dabar“ nėra duomenų apie įtariamuosius – pakeitus kai kuriuos teisės aktus – netiriamos, o sustabdyti tyrimai dūla archyvuose. Tai neigiamai atsiliepia ir patiems pareigūnams, dėl to neretai kyla nusivylimas.
LTPF: Kaip vertintumėte vadovų, Policijos departamento požiūrį į pareigūnus? Ar vyksta normalus dialogas?
J.Z.: Vadovaudamasi naujuoju pareigūnų Etikos kodeksu, neturiu teisės reikšti kritikos savo vadovams. Vis tik galiu pasakyti, kad dialogas nutrūkęs ne su PD vadovybe, atvirkščiai – įžvelgiu norą komunikuoti. Veikiau pasigendu dialogo savo įstaigoje. Darbuotojas tikrai ne visada išklausomas, o dėl nenoro suprasti ir derėtis kyla įvairių neigiamų pasekmių.
LTPF: Kur viskas krypsta?
J.Z.: Sunku atsakyti. Tiesiog policija iš specialios administracinės ginkluotos institucijos visuomenės saugumui ginti bei viešajai tvarkai palaikyti tapo paslaugų teikėja, nuolat besiteisinančia dėl savo sprendimų. Abejoju, ar taip pelnysime didesnę žmonių pagarbą. Nepaisant apklausų, visuomenės nuomonė apie policiją prasta. Tai skaudu matyti. Manau, policijos pareigūnams – nepaisant visų reformų ir programų – svarbiausia išlikti žmogumi, kuriuo galima tikėti ir pasitikėti bei kurį žmonės gerbia už jo padarytus darbus.
LTPF: Ačiū už pokalbį.
2018-10-05
