Vadovybės apsaugos tarnybos darbuotojų profesinei sąjungai jau ne vienerius metus vadovauja Robertas Pranckūnas. Ir nors ši profesinė sąjunga nėra tarp didžiausių – yra veikli ir susitelkusi.
Pašnekesys su Robertu pasisuko apie veiklą, pasiekimus ir profesinių sąjungų misiją.
– Dirbate vadovybės apsaugos tarnyboje, o kur pradėjote tarnybą?
– 1989 m. atėjau dirbti į policiją (tuomet dar milicija), o vėliau persivedžiau į Vadovybės apsaugos tarnybą, kurioje dirbau iki 2005-ųjų. Sušlubavus sveikatai teko išeiti į pensiją. Nors esu VRM pensininkas, vis dar dirbu Vadovybės apsaugos tarnyboje tik jau nebe pareigūnu, o specialistu.
– Kaip ir kodėl įkūrėte profesinę sąjungą?
– 2004 metais mūsų tarnybos, kaip ir visos vidaus reikalų sistemos, finansavimas buvo per mažas, trūkdavo net pačių elementarių dalykų, net ir uniformų! Tiesa Vadovybės apsaugos tarnyboje uniforma – kostiumai, marškiniai, lietpalčiai. Neturėjome jų kokybiškų, reprezentatyvių, būdavo atvažiuoja užsienio svečiai, valstybių vadovai, o mūsų pareigūnai greta jų su savo ekonominiais kostiumais, švelniai tariant, atrodo skurdokai. Ir mes pradėjome apie tai kalbėti, kelti šiuos klausimus vadovybei. Mūsų gretose buvo Zenonas Mataitis, kiti bendraminčiai ir taip gimė mintis kurti profesinę sąjungą. Ir įkūrėme 2004 metais, pirmininku išrinkome Zenoną Mataitį. Tačiau taip susiklostė, kad gal po metų Zenonas išėjo iš tarnybos ir pirmininku tuomet kolektyvas išrinko mane. Taip ir pirmininkauju iki šiol.
– Kaip sekėsi veiklos pradžioje, kokias problemas sprendėte? 
– Kai tapau pirmininku, pradėjome šiek tiek aktyviau veikti, bendrauti su vadovybe, su Vidaus reikalų ministerija. Turėjome tikslų, norėjome žmonėms palengvinti darbo rutiną, sprendėme įvairius klausimus. Tuomet vienas opiausių klausimų buvo viršvalandžiai, kurių tais laikais dar dirbom ne mažai ir už juos nebuvo apmokama. Tai mes ir iškėlėme šį klausimą, jis buvo aktualus ne tik mums, bet ir visai sistemai, kreipėmės į teismą ir, 2007 metais, kuomet aš jau buvau išėjęs iš tarnybos į pensiją, jį laimėjome! Buvo sukurtas precedentas valstybėje. Mums pavyko. Tada susitarėme ir su Vadovybės apsaugos tarnyba, ir su Vyriausybe, ir su Vidaus reikalų ministerija, nes šis klausimas buvo aktualus ne tik mums. Sudarėme susitarimus, grafikus, kad žmonės nesikreiptų masiškai į teismus ir neapkrautų visos teismų sistemos. Pavyko susitarti ir per tam tikrą laiką, visiems pareigūnams kompensavo priskaičiuotus viršvalandžius. Valstybei tai kainavo nemažai. Toks nemenkas mūsų laimėjimas buvo didžiausias per visą veiklą.
O kai prieš kokius 10-12 metų pasikeitė mūsų tarnybos valdžia, radus bendrą kalbą su naująja tarnybos vadovybe, nors ir pasitaikė kartkartėmis aštresnių mūsų pozicijų, bet bendrai pakankamai neblogai komunikavom ir komunikuojam.
-Kada tapote Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos nare?
– Mes kai kūrėmės, iš karto – 2004-aisiais – ir tapome LTPF nare, tuo metu ji tik kitaip vadinosi. Žinojome, kad didelėje organizacijoje gali daugiau pasiekti nei pavieniui. Taigi, esame vieni iš senesnių narių.
– Kaip pasikeitė Vadovybės apsaugos tarnyba?
-Vadovybės apsaugos tarnyba nuo 2004-ųjų stipriai pasikeitė. Manau, kad atsiskyrimas nuo Vidaus reikalų ministerijos buvo labai į naują. Kai ji tapo asignavimų valdytoja, priklausanti nuo Vyriausybės, labai pagerėjo mūsų finansinė padėtis ir šiuo metu, sakykim, tikrai nėra taip blogai jei lygintume su policija ar vidaus reikalų sistema.
Tačiau turiu paminėti, kad Vadovybės apsaugos tarnyboje yra taikomi aukštesni standartai, sudėtingesni fizinio pasirengimo testai ir pas mus tikrai nėra lengva, tačiau už visa tai gauni didesnį darbo užmokestį. Gal todėl mūsų nariai mažai kuo skundžiasi – pasitaiko tokių visiškai eilinių situacijų, kurias tenka spręsti.
-Ar jaunimas noriai jungiasi į profesinę sąjungą?
-Kai bėdos užklumpa, bet šiaip jau nelabai nori ateiti jaunimas. Per tiek metų pastebėjau, kad profesinių sąjungų ypač reikia, kai susiduri su problemomis, todėl didžiausią pakilimą jos išgyveno, kai visoje vidaus tarnyboje buvo daugybę neišspręstų problemų.
Dabar pastebiu ir naują tendenciją – o ką man duosite, jei ateisiu į profesinę sąjunga? Mano pozicija tokia – profesinė sąjunga ne parduotuvė, kur gali kažką nusipirkti arba užsisakyti kokį daiktą, paslaugas. Apskritai, profesinės sąjungos tikslas nėra kažką materialiai paskatinti. Ji sprendžia visai kitus klausimus, ir tikrai ne kaip „papirkti“ narį. Visada sakiau ir sakysiu, profesinė sąjunga kaip civilinės atsakomybės draudimas, jeigu padarai klaidą darbe, susidūrei su problemomis, jis garantuoja, kad neliksi vienas, kad bus imtasi sprendimų ir sulauksi pagalbos. O kažkokios naudos – jos iškreipia profesinių sąjungų veiklos sampratą.
Mūsų profesinė sąjunga nors ir nedidelė – stabili. Sprendžiame problemas, randame laiko ir atsitraukti nuo darbinės veiklos, sugalvojame ką nors įdomaus kartu veikti. Šią vasarą planuojame surengti išgyvenimo kursus. Manau bus smagu save išbandyti, ir pabūti kartu su profesine sąjunga neformalioje aplinkoje.
-Ko palinkėtumėte LTPF?
-Ištvermės, nes dabartiniai geopolitiniai virsmai valstybėje ir pasaulyje daro labai didelę įtaką mūsų visų gyvenimams. Svarbu nepamesti kelio ir tikslų. Tikiu taip ir bus, nes LTPF pirmininkė Loreta Soščekienė turi labai didelę patirtį šioje pozicijoje ir jai labai neblogai sekasi. Tad tik kantrybės ir ėjimo pirmyn.
Ačiū už pokalbį!
