Evaldas Norkūnas: „Drąsa kalbėti – turi savo kainą, vienas nepakovosi“
Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos (LTPF) Utenos rajono policijos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Evaldas Norkūnas į profesinės sąjungos veiklą įsitraukęs taip seniai, kad tiksliai nebepamena – apytiksliai apie 20 metų.
Interviu su Evaldu Norkūnu ieškojome atsakymo, kodėl sakyti savo nuomonę vadovams – pavojinga ir kodėl tik profesinė sąjunga gali padėti siekiant geresnių sąlygų bei prireikus apginti.
– Kodėl pasirinkote būti profesinės sąjungos nariu?
-Vienam nėra patogu sakyti nuomonę, nes tuomet labai lengva su tavimi susidoroti. Ir vienas nepakovosi. Viskas prasidėjo nuo manęs, man reikėjo profesinės sąjungos, o tada pradėjo kreiptis ir kiti žmonės, jungtis, galiausiai buvau išrinktas profesinės sąjungos pirmininku, už tai, kad nebijodavau pasakyti, ką galvoju.
– Ar lengva būti profesinės sąjungos pirmininku?
– Nuomonės ir pozicijos sakymas kainavo daug sveikatos ir nervų, tačiau niekada to nesigailėjau, nes kitaip elgtis nemokėjau. Žinote, kas turi savo nuomonę, pastovaus darbo neturi. Matyt esu išimtis – policijoje dirbau 30 metų. Paskutiniais tarnybos metais jau norėjosi ramybės, ir tuomet, atsivėrė naujos durys – pasirinkau išeiti.
Drąsa kalbėti turėjo savo kainą, vos ne kiekvienais metais, kokį dešimtmetį, mano tiesioginis vadovas iškeldavo drausminę bylą, jei taip nenutikdavo, tai bent jau tarnybinis patikrinimas būdavo garantuotas. Ir nors dabar tai pasakoju lengva širdimu, patikėkite, nebuvo taip lengva tai išgyventi.
– Kas tokiais atvejais gelbėdavo?
– Esu dėkingas LTPF pirmininkei Loretai Soščekienei, nes sulaukdavau didžiulio jos palaikymo, taip pat teisininkams, kurie padėdavo apsiginti. Jaučiau, kad esu ne vienas ir paramą, o tokiais momentais tai labai svarbu.
– Turite įvairios patirties, taip pat ir kaip kovoti su pertekliniu spaudimu, ką patariate kolegoms, profesinės sąjungos nariams?
– Pats perėjęs, ką reiškia nuolat būti po padidinamuoju stiklu, labai gerai suprantu žmones. Todėl visiems sakau: norite susideginti – likite vienas, norite išlikti ir turėti palaikymą – tapkite profesinės sąjungos nariu. Ir tai visai ne todėl, kad esu pirmininkas, bet, kiek susidūriau pats, profesinė sąjunga pareigūnams – labai svarbi, nes kiekvienu atveju, tiek iškilus ginčams darbe, tiek trūkstant informacijos, tiek įvairiais kitais su tarnyba susijusiais klausimais gali kreiptis pagalbos, o svarbiausia – ją gauti. Vienam susigaudyti, kas tau priklauso, kas ne, arba jei prireikia gintis – labai sudėtinga. O klausimų dirbančiam pareigūnui iškyla visokių: ir dėl atostogų suteikimo, ir dėl viršvalandžių, ne tik dėl pradedamų tarnybinių patikrinimų. Dažnai pasitaiko, kad net ir tai, kas parašyta, reglamentuota ar vienaip ar kitaip priklauso pareigūnui – nebūtinai suteikiama ir veikia. Tada tampa nepamainomi LTPF teisininkai.
– Ko, Jūsų nuomone, labiausiai trūksta statutinėse įstaigose?
– Prisimindamas tarnybą, Evaldas sako, kad jam jo tarnyboje pritrūkdavo elementaraus žmogiškumo, supratimo. Todėl visada stengiausi padėti nariams ir ne tik. Balansas būtinas visur. Jei dėl tarnybinio būtinumo vyksta kažkokie pokyčiai, nepakanka, kad vadovas parašytų raštą ir lieptų kažkuriam laikui vykti dirbti kitur. Juk dažniausiai tie pareigūnai turi šeimas, vaikui, vyresnius tėvus, taigi ne viskas taip paprasta. Mano manymu, pirmiausia reikia su žmonėmis kalbėtis, tada ir sunkūs sprendimai lengviau priimami.
Darbas policijoje – visiškai skiriasi nuo valstybės tarnybos ar darbo privačiame sektoriuje. Nesakau, kad ten lengva, tačiau specifika skiriasi: pareigūnų krūviai dideli, tenka dirbti naktį, kyla pavojingų situacijų. Kol kas, laimei, pas mus dar nėra susišaudymų, tačiau įvairiomis pavojingomis ligomis galima užsikrėsti, jau nekalbu apie erkių platinamas ligas, blakes… Be to išeidamas į tarnybą nežinai ar nebūsi sužalotas, partrenktas automobilio ar nušautas.
– Ar tai lemia pareigūnų sprendimą išeiti?
– Žinoma, ir tai, ir statutinės tarnybos ir joje dirbančiųjų nuvertinimas. Atlyginimai, kurie per maži. Pradedančio pareigūno jis turėtų būti ne mažesnis nei 1500 eurų, o kitose grandyse per 2000 eurų.
– Kas svarbiausia pareigūnams dabar, kokius klausimus dažniausiai sprendžia profesinė sąjunga?
– Pareigūnams svarbu, kad būtų užtikrintos jų teisės, tokios kaip garantija į poilsį, normaliai sudėlioti darbo grafikai. Žinoma, nori didesnio darbo užmokesčio, skaidrių atrankų, galimybės siekti karjeros. Dar dirbantys pareigūnai kelia klausimą dėl pareigūnų pensijų, ko tikėtis ateityje, juos vargina nuolatinės pertvarkos ir reformos. Jaunimas, kuris ateina, viską vertina pragmatiškiau, daugelis jų ilgai nesitaiksto su nepatogumais – ateina, pamato, kad darbo sąlygos sunkios, atlyginimas mažas ir nebevargsta, sako o kam?
-Kokios perspektyvos laukia policijos?
– Viskas – politikų rankose. Jie turi suprasti, kad išlaikyti policijos pareigūnus – būtinybė, juk dirba ne sau žmonės, jie užtikrina visuomenės saugumą. Ir tikrai susirūpinti, kas padaryta ne taip, kad žmonės iš idėjos į policiją beveik nebeateina. Kokios policijos nori Vyriausybė stiprios ar silpnos, nuo šių klausimų ir turi pradėti daryti sprendimus.
-Kokie LTPF darbai, jūsų nuomone, reikšmingiausi ir turėjo įtakos realiems pokyčiams statutinėje tarnyboje?
– Jų veiksmų dėka metai iš metų pareigūnų sąlygos gerėjo, po truputį išjudintas ir darbo užmokesčio klausimas, gaila, kad politikai tam neskiria pakankamai pinigų. Kolektyvinės sutartys, kurios atnešė juntamos naudos nariams. Per ilgus metus profesinė sąjunga pasiekė išties daug.
Ir LTPF iškelta idėja apie tai, kad statutinei tarnybai turėtų būti skiriamas tam tikras nustatytas procentas nuo bendrojo vidaus produkto – labai gera, tikiuosi, kad ir šį siekį pavyks įgyvendinti.
-Ir vis dėlto, kas svarbiausia, kad pareigūnai norėtų dirbti, nejau tik atlyginimas?
– Tikrai ne tik atlyginimas. Manyčiau, svarbiausia, kad būtų gera dirbti, ir tai galioja ne tik statutinėje tarnyboje. Nes žmogus pasirinks tą darbovietę, kurioje atmosfera gera, kur bus vertinamas.
Ir vadovai neturėtų užsisėdėti po 20-30 metų, nes tai nesveika kolektyvui. Žmogus turi stengtis, neatbukti, turėti idėjų, o sėdėjimas vienoje vietoje dažnai tampa priežastimi, kodėl žmogus nebesistengia. Mano manymu, teigiamų pokyčių duotų, jeigu vienas iš darbdavio vertintojų būtų jo kolektyvas.
-Ko palinkėsite LTPF ateityje?
-Nepalūžti, atstovauti nariams ir nepasiduoti. Ateina sunkesni laikai, neaišku, kas bus, todėl stiprybės ir drąsos tikrai prireiks.
Ačiū už pokalbį.
