Gintarė Gerybaitė: įkalinimo įstaigoje kiekviena diena yra iššūkis

Gintarė Gerybaitė

Šis neįprastas bei sudėtingas laikas valstybei ir kiekvienam iš mūsų priminė, kokia svarbi yra bendrystė. Priminė, kiek daug gali suremti pečiai ir tarpusavio pasitikėjimas. Šiuo laikotarpiu, kaip niekad, aiškiau suprantame, ką dėl bendros darbuotojų gerovės galime nuveikti susivieniję į profesines sąjungas.

Kodėl verta tapti profesinės sąjungos nariu? Į šį klausimą geriausiai gali atsakyti tik jūsų kolegos. Šiandien kalbiname 28-erių Gintarę Gerybaitę, dirbančią Vilniaus pataisos namuose ir neseniai prisijungusią prie Vilniaus pataisos namų profesinės sąjungos, Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos narės.

„Dirbant įkalinimo įstaigoje – kiekviena diena yra iššūkis. Šis darbas nenuspėjamas, bet tuo ir įdomus. Pastebėjau, kad būnant kartu lengviau ne tik įveikti sunkumus, bet ir pasidžiaugti pasiekimais. Dėl to man profesinė sąjunga pirmiausia asocijuojasi su vienybe ir palaikymu“, – pasakoja mergina.

 

Mėgstamiausia darbo dalis – bendravimas su nuteistaisiais

Įkalinimo įstaigoje Gintarė dirba jau ketverius metus, yra  Resocializacijos skyriaus socialinė darbuotoja. Merginos teigimu, ji jau nuo dešimtos klasės žinojo, ką gyvenime norės veikti, o socialinio darbo kryptį jai padėjo atrasti mama. Tai ji plačiau pasidomėjusi įvairiom studijų programom, vertindama dukters lūkesčius ir gebėjimus, padėjo sugeneruoti šį pasirinkimą. „Dabar, praėjus septyneriems metams socialinio darbo praktikos, galiu pasakyti, kad esu ten, kur ir turiu būti – mėgstu šį darbą ir lieku dėkinga mamai už parodytą kelią“,- pripažino Gintarė.

Ji džiaugiasi, jog darbas nemonotoniškas. „Dirbame dviem, gana skirtingom, pamainom. Pirmosios metu daugiausiai darbo vyksta prie kompiuterio, tvarkant vidinius įstaigos bei įvairius dokumentus kitoms valstybinėms institucijoms, tvarkant biurokratinius reikalus su antstoliais, dėl nuteistųjų įsiskolinimo, bendradarbiaujant su jų darbovietėmis ir t.t. Antrosios pamainos metu vyksta individualios konsultacijos su nuteistaisiais, grupinės programos, organizuojamas pozityvus užimtumas, įvairiausi renginiai. Ši veikla gyvesnė bei dinamiškesnė, nestokojanti žmogiško kontakto. Todėl ją ir mėgstu labiausiai – tai padeda bendrauti ir kurti ryšį su nuteistaisiais. Šių užsiėmimų metu siekiame atrasti problemines sritis, su kuriomis dirbame iki lygtinio paleidimo, tobulinti požiūrį, mąstymą, taip mažinant tikimybę jiems išėjus į laisvę nusikalsti“,- kasdieniais rūpesčiais dalinasi mergina. 

Į laisvę išėję nuteistieji naujai atranda gyvenimo prasmę

Pasak Gintarės, darbas įkalinimo įstaigoje nenuspėjamas, niekada nežinai, kas tavęs laukia, bet tuo jis ir įdomus. „Vis tik, su kiek kitokiu, asmeniniu iššūkiu, susidūriau visai neseniai ir jis nebuvo susijęs su nuteistaisiais. Sunkiausia man buvo atsisveikinti su dalimi kolektyvo narių, palikusių įstaigą, jie man jau buvo tapę šeima. Tai pareikalavo nemažai emocinių išteklių, nes visas tas pasitikėjimo tinklas, kurį jau turėjome užmezgę, buvo šiek tiek suardytas“, – atvirauja mergina.

O smagių ir gražių prisiminimų šiame darbe, pasak jos – gerokai daugiau! Jie kaupiasi su kiekvienu nuteistuoju, paliekančiu įstaigą po bausmės atlikimo. Mergina didžiuojasi kiekvienu jų, įdėjusiu daug pastangų, dirbusiu su savimi, pakeitusiu savo mąstymą ir elgesį, besistengiančiu atlyginti padarytą žalą visuomenei. „Kai asmuo išėjęs į laisvę mato kitokią gyvenimo prasmę be nusikaltimų – man tai didžiausias džiaugsmas ir profesinė pergalė. Stengiamės su jais ir toliau palaikyti ryšį, kartu pasidžiaugti jų sėkmėmis ir paskatinti toliau eiti teisingu keliu“, – pasakoja Gintarė. 

Narystė profesinėje sąjungoje padeda jaustis žmogumi, o ne darbo jėga

Į Vilniaus pataisos namų profesinę sąjungą Gintarė įstojo visai neseniai, vos prieš kelis mėnesius. Bet šį sprendimą, kaip teigia, priėmė užtikrintai. Daliai kolegų, kurie buvo artimi lyg šeima, palikus darbą pataisos namuose, mergina patyrė poreikį tokį patį ryšį su kolegomis kurti kitomis esamomis galimybėmis. O kaip tik tokia jai pasirodė galimybė stotį į profesinę sąjungą. Pasitarusi su bendradarbiais, kurie sąjungai jau priklausė, nutarė prisijungti ir pati. 

„Norėtųsi paskatinti visus tuos jaunus žmones, svarstančius šią galimybę, pasidomėti savo srityje veikiančiomis profesinėmis sąjungomis ir priimti tą sprendimą. Profesinės sąjungos man visų pirmiausia asocijuojasi su vienybe, bendryste, palaikymu. Na, ir juk jos veikia būtent tam, kad visi darbuotojai savo srityse jaustųsi saugūs, aprūpinti, galiausiai išties jaustųsi žmonėmis, o ne tik darbo jėga. Visa tai ypač jaučiu mūsų profesinėje sąjungoje“, – pasinaudota galimybe džiaugiasi Gintarė.

Dėl karantino keitėsi darbo pobūdis

Dėl koronaviruso šiuo metu šalyje susiklosčiusios situacijos darbo apimtys Vilniaus pataisos namų darbuotojams šiek tiek sumažėjo, kadangi negalima vykdyti jokių grupinių veiklų. Visi dokumentacijos darbai atliekami iš namų, kolegos bendrauja internetu ir telefonu. Vis tik, porą dienų per savaitę tenka vykti į įkalinimo įstaigą, kur su nuteistaisiais bendravimas ir toliau vyksta, tačiau tik individualiai, griežtai laikantis atstumo, su reikalingomis apsaugos priemonėmis. Gintarė sako, kad toks bendravimas truputį sukausto, tačiau visi stengiasi išlaikyti pozityvias nuotaikas ir pašalinti tvyrantį nerimą.

Prie tinkamų tokio darbo sąlygų sudarymo, įkalinimo įstaigos aprūpinimo apsaugos priemonėmis, daug prisideda ir Vilniaus pataisos namų profesinė sąjunga. Vidiniai pokalbiai, pasak Gintarės, tiesiog „kaista“, visi drauge aptarinėja iškylančias problemas ir ieško joms palankiausių sprendimo būdų.

Darbas įdomus tol, kol žmogus turi jame kur tobulėti

Įkalinimo įstaigoje jau ketverius metus dirbanti mergina pripažįsta, kad daugiausiai naujų dalykų profesinėje sferoje išmoko per pirmuosius darbo metus. Tai įvairūs metodai, taikomi dirbant su nuteistaisiais. Pavyzdžiui, dailės terapija, anuomet ją labai sudominusi ir sužavėjusi.

„Vis tik, dabar išmokstu šiek tiek kitokių dalykų, labiau asmeninių savybių. Ne per seniausiai išmokau susitaikymo ir prisitaikymo. Visur nutinka įvairių nemalonių dalykų, tad galiausiai tenka priimti tas situacijas tokias, kokios jos yra, susitaikyti su jų padariniais ir tęsti veiklą, kuria užsiimu. Priminti sau dėl ko dirbu šį darbą man nėra sunku, nes jį išties mėgstu. Čia turiu galimybes realizuoti save. Ir visi mano tikslai yra nukreipti į pagalbą nuteistiesiems. Tad nuolat randu kokią nors terpę, kurią galiu tobulinti naujomis idėjomis“, – taip užtikrintai ir su pozityviu žvilgsniu į ateitį pokalbį užbaigia Gintarė.

Susiję straipsniai

Naujausi straipsniai
Load More

LTPF