Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacija tęsia straipsnių ciklą, kuriuo pristatomi federacijos profesinių sąjungų vadovai. Šį kartą pakalbinome didelę patirtį policijoje turinčią pareigūnę Dianą Davainienę, LTPF filialo Panevėžio apskrities policijos profesinės sąjungos pirmininkę.
Diana Davainienė į policiją atėjo netikėtai, Darbo biržai pasiūlius. Tuomet jauna studentė, ką tik pabaigusi mokslus Kauno technologijų universitete, įgijusi inžinierinę specialybę, atsidūrė kryžkelėje, nes Lietuva tuo metu buvo ką tik išsivadavusi iš sovietų sąjungos, šalyje vyko daug pokyčių, buvo daug nežinios, paskyrimų į konkrečias darbo vietas studentams sistemos nebeliko, todėl jauniems žmonėms be darbo patirties tuo metu nebuvo lengva. Pagal profesiją nebepavykus rasti darbo, Darbo birža pasiūlė eiti į policiją.
„Pirminė reakcija – pasimečiau, o paskui pagalvojau, tai irgi darbas“, – apie netikėtą posūkį gyvenime pasakojo Diana.
Kad tuometinis sprendimas buvo teisingas rodo tai, jog Diana iki šiol dirba policijoje. Tiesa, eilinio pareigūno duonos paragauti jai neteko. Kadangi buvo pabaigusi aukštuosius mokslus iškart atėjo dirbti į kvotą, vėliau tardymą, dar vėliau dirbo tyrėja, dabar – administracinį darbą Reagavimo skyriuje.
„Tikriausiai esu universalus žmogus. Aš visur kur beatsidurčiau nuoširdžiai dirbčiau. Todėl nors ir buvo netikėtas darbo policijoje pasiūlymas, pasirinkimas vėliau manęs neslėgė“, – sakė D.Davainienė.
Šių metų gruodį sukaks 33 metai kai Diana tarnauja policijoje. Kadangi darbas policijoje ir tuomet nebuvo lengvas, o sistemoje buvo daug negerų dalykų, buvo pažeidžiamos pareigūnų teisės, kilo daug klausimų dėl viršvalandžių apmokėjimo ir apskritai labai mažų atlyginimų, Diana tapo vienos profesinės sąjungos nare, kad pakovotų už save ir kitus.
„Vėliau, taip susiklostė, kad man pačiai prireikė apsaugos, apsiginti prieš darbdavį, tačiau, mano nelaimei, tuo metu profesinės sąjungos dar nebuvo tokios stiprios kaip dabar, jos net neturėjo savo teisininkų, ir aš tos pagalbos negavau. Prisipažinsiu, tuomet labai jomis nusivyliau. Teko apsiginti pačiai, o iš profesinės sąjungos aš išėjau“, – apie savo santykį su profesinėmis sąjungomis papasakojo Diana.
Turėjo praeiti daug laiko, kad ji vėl norėtų dalyvauti profesinių sąjungų veikloje.
„Prisipažinsiu, kadangi pati nei domėjausi, nei dalyvavau toje veikloje, ilgą laiką nelabai ką ir žinojau apie jas. Gerokai vėliau mane ėmė pasiekti žinios apie tai, kad kažkam jos labai padėjo – vienam, kitam, trečiam. Ir manyje ėmė formuotis supratimas, kad profsąjungos tikrai padeda nariams. Taigi praėjusį rudenį, kai man pasiūlė tapti profesinės sąjungos pirmininke, per daug nesispyriojau, nes noras padėti kitiems – vis dar gyvas manyje“, – apie sugrįžusi pasitikėjimą profesinėmis sąjungomis pasakojo D.Davainienė.
Pasak D.Davainienės, nuo Lietuvos policijos atsikūrimo pradžios iki dabar pareigūnai neteko labai daug papildomų garantijų ir tam tikrų lengvatų ir jeigu ne profesinės sąjungos, kažin kiek jų beturėtume.
„Mano nuomone, profesinės sąjungos nuopelnas, kad šiandien gauname butpinigius, papildomų atostogų, o auginantys vaikus ir papildomą poilsio laiką pabūti su mažaisiais, – tai, ko labiausiai žmogui reikia. Tikriausiai dauguma nesusimąsto, jog pareigūnai – labai pažeidžiama grupė, kur kas labiau nei eiliniai paprasti žmonės. Tik atrodo, kad jei jau esi pareigūnas, lyg ir susijęs su teise, tai esi teisiškai saugus, bet iš tiesų pasitaiko atvejų, kai suabejoji ar visos tavo teisės tarnyboje užtikrinamos ir pakankamai apgintos. O kai esi pažeidžiamas, kaip tuomet padėti kitiems?“, – savo pamąstymais dalijosi Diana.
Gal todėl, anot D.Davainienės, policijoje ir išlieka tik patys stipriausi, kurių stipri valia, tvirti įsitikinimai ir moralinės nuostatos.
„Gal todėl, kad darbas policijoje pareikalauja labai daug iš žmogaus, tokia didelė darbuotojų kaita. O ir dabartinė karta nebe tokia stipri, ji nebeištveria reformų. Net senieji darbuotojai, vargo užgrūdinta karta, jau sunkiai bepakeliam reformą po reformos. O ir tų reformų per daug, praktiškai neatsimenu metų, kada jų nebuvo policijoje, kad ir nedidelių, pristabdžiusi jas buvo tik kovido pandemija. Kiekviena reforma paskatina žmonių nubyrėjimą, nes jos ne tam, kad pagerintų dirbančiojo padėtį ar palengvintų jo darbą“, – sako Panevėžio apskrities policijos profesinės sąjungos pirmininkė.
Diana prisiminė skambiai išreklamuotą „Programą 1000“.
„Pamenate politikų siekius, kad pareigūno alga į rankas būtų ne mažiau 1000 eurų? Bet ji taip ir neįvyko, dar iki šiol yra pareigūnų gaunančių biedniokišką algą, užtat jauni žmonės policijoje ir neužsibūna. Ilgiau tarnaujantys jau turi laipsnį, stažą, priedus, tai dar gali šiaip ne taip išgyventi, o ką daryti jaunimui? Juk jiems reikia čia, dabar ir visko. Kai pamato, kad už tą menką atlygį dar reikia ir nemenkai padirbėti, o ir reikalavimai aukšti, pamąsto, kad gal ne čia pataikė, kad gal kažkur ras lengvesnį, geriau apmokamą darbelį ir iškeliauja“, – pasakojo ilgametė policijos pareigūnė.
Pasak Dianos, ir todėl neramu, nes netrukus nebeliks tų senų darbuotojų, kurie gali dar kažko jaunimą išmokyti.
„Aišku ir mums vyresniems darbuotojams yra ko iš jaunimo pasimokyti, jie nepralenkiami ten, kur reikia technologijų, jiems tai kraujyje, tačiau patyrę ilgamečiai pareigūnai gali jiems perduoti tai, ko neišmoksi nei Policijos mokykloje, nei universitete, nei kurioje kitoje pareigūnus ruošiančioje įstaigoje – tai patirtis, darbo subtilumai, net ir tai, kaip daryti apklausas, kaip jas pasukti, kokius klausimus užduoti, kad pavyktų nusikaltimą atskleisti. Yra tam tikrų subtilybių, kurias perteikti ir jomis pasidalinti gali tik didelę patirtį turintis žmogus. Jie kažkaip nebevertinami. Štai pas mus skyriuje jau tik ant vienos rankos pirštų gali suskaičiuoti tokių. Naujai atėjęs žmogus turi turėti kuratorių, o panašu, kad tuoj bus taip, jog atėjusį jaunimą mokys tas, kuris pats neseniai buvo mokinys… Geram policijos darbuotojui, kuris galėtų dirbti be didelės kontrolės reikia mažiausiai 5 metų, o iš tiesų geru policininku tapti – ir 10 darbo metų“, – įžvalgomis dalijosi D.Davainienė.
Anot Panevėžio apskrities policijos profesinės sąjungos pirmininkės, policija padarė didžiulę klaidą atsisakydama specializacijos ir pasukusi į universalumą.
„Didesnės nesąmonės negali būti. Visiškai sutinku su patarle, kuri sako, jog devyni amatai, dešimtas – badas. Nieko tas žmogus iš kurio bandoma daryti universalų darbuotoją nemoka iki galo gerai ir negali mokėti“, – sakė Diana Davainienė.
Pasak Ilgametės pareigūnės ir profesinės sąjungos pirmininkės, ir ne tik dėl jauno amžiaus, patirties stokos, bet ir dėl universalumo žmonės tarnyboje padaro klaidų, todėl profesinė sąjunga bent jau išlaisvina nuo to, kad prireikus dar netektų pačiam ir gintis.
„Pačiam kartais nebūna ir laiko, ir supratimo kaip apsiginti, o profsąjunga tokiu atveju – rimtas ramstis. Kas tai supranta prisijungia vos pradėję tarnybą, kitiems – prireikia daugiau laiko. Aš nemėgstu raginti ar skubinti žmonių tapti nariu. Reikia žmogų pažinti, gal kitam visai nereikia jos, nes jis nesiruošia ilgai dirbti, tai kokia prasmė kalbinti? O šiaip geriausia profesinės sąjungos reklama – iš lūpų į lūpas, vieni kitiems apie suteiktą pagalbą, gerus darbus. Mano nuomone, kol kas nėra geresnio užnugario pareigūnui kaip profesinė sąjunga“, – sakė D. Davainienė.
Profesinės sąjungos pirmininkė prisipažįsta, kad nenuostabu, jog ji galiausiai sugrįžo į profesinę sąjungą ir net sutiko jai vadovauti.
„Esu iš tų žmonių, kurie neatsisako padėti. Jeigu žmogui reikia ir prašo pagalbos – versiuosi per galvą, kad jam padėčiau, kartais dėl to pykstu ant savęs už tą savybę, per kurią pati kartais gaunu per galvą. Gal todėl žmonės ir buriasi į profsąjungą, pasitiki, nes tiki, kad vienas bėdoj neliks“, – sakė Diana.
Spėlioti, kokia bus profesinių sąjungų ateitis Diana Davainienė nesiėmė, jai kur kas labiau patinka pastebėti mažus dalykus ir jais pasidžiaugti dabartyje, daryti darbus dabar, o ne projektuoti juos ateičiai. Tačiau jei gautų teisę kažką pakeisti policijoje – pasistengtų sugrąžinti kai kuriuos senus dalykus.
„Anksčiau policija veikė, kaip gerai suteptas mechanizmas, o reformos jį išderino ir, mano nuomone, sužlugdė. Aš sugrąžinčiau ir kriminalinę policiją, ir nepilnamečių bei apylinkės inspektorius. Pamenate, inspektoriai atokiuose miesteliuose ir kaimuose buvo kaip šerifai, jie ten žinojo viską, kas vyksta, kur vyksta ir kodėl, jie labai gelbėdavo išaiškinant nusikaltimus. Nors vaizdo kameros, kitos techninės priemonės – neabejotinai žingsnis į priekį, bet juk tai, ką užfiksavo kameros turi atpažinti žmogus, o mes praradome ryšį su žmonėmis. Kameros gelbsti nebent stiprioje bendruomenėje kaip pagalbinė priemonė, bet nieko nėra sugalvota geriau už žmonių tiesioginį bendravimą. Čia didysis policijos praradimas. Ir, drįstu manyti, kad tai, jog policija moteriškėja, nėra jos stiprybė“, – sakė Diana Davainienė.
Anot pašnekovės, pasiteisina amžinos tiesos, kad vedamas svajonės žmogus gali ištverti ir pragarą. Ir, anot Dianos, tikrai, tie, kuriuos į policiją atveda svajonė būti policininku, tarnyboje išsilaiko ilgiausiai, nes juos laiko idėja, užsidegimas, tikėjimas, bet kas atėjo gerai nežinodamas, ko čia eina, ar tas, kuris atėjo dėl algos, įsivaizduojamų lengvatų – atsisijoja.
„Turi norėti gelbėti pasaulį, padėti žmonės, tada kažkaip kapanojiesi. Gaila, bet aš netikiu, kad policija sugebės pripažinti suklydusi pasirinkusi universalumą ir pabandys sugrįžti prie policijos pareigūno, dirbančio pagal specializaciją. Todėl manau, kad turės keistis pati visuomenė, kuri laikytųsi principo nedaryti kitam to, ko nenorėtų, kad nutiktų jai. Labai norėčiau, kad keistųsi visuomenė“, – sakė ilgametė policijos pareigūnė.
