Šiandien sukanka 105 metai nuo dienos, kai 1920 m. gegužės 14 d., buvo priimtas pirmas Lietuvos milicijos įstatymas Nepriklausomoje Lietuvoje. Jį pasirašė Valstybės Prezidentas Antanas Smetona ir Ministeris Pirmininkas Galvanauskis.
Tarnyba buvo vadinta milicija neilgai, jau 1924 m. sausio 1 d. ji pervardinta į policiją.
Pasak LTPF pirmininkės Loretos Soščekienės, nors praėjo daugiau nei šimtas metų, įstatyme įtvirtinti dėsniai, kaip įvardinama dokumente, tebeaktualūs ir šiandienos policijos pareigūnams: butas, kuras, nemokamas gydymas:
„4. Savivaldybės įstaigos duoda milicijos tarnautojams butą, kurą, šviesą ir arkliams pašarą, pagal nustatytas normas“. (past. – arkliai XX a. pradžioje buvo pagrindinės milicijos pareigūno transporto priemonė).
„5. Milicijos tarnautojai dovanai gydomi savivaldybės įstaigų ligoninėse, o jų nesant artimiausioje valstybės ligoninėje“.
Šiais laikais – XXI a. – policijos pareigūnui taip pat kompensuojamos buto nuomos išlaidos, o kadangi į tarnybą vykstama nebe žirgais ir pašaro jų maitinimui skirti nebereikia, kompensuojama dalis vykimo automobiliu į tarnybą ir iš jos išlaidų. Policininkams suteikiamas nemokamas gydymas ir reabilitacijos paslaugos. Tačiau policijos pareigūnai nebėra pavaldūs savivaldos vadovams, kaip buvo praėjusio šimtmečio pradžioje.
Jau pirmame dokumente nustatyta, jog policininkas negali būti jokios politinės partijos nariu, ši nuostata išlikusi iki šiol::
„7. Kiekvienas milicijos tarnautojas, įstodamas tarnybon, prisiekia arba duoda pasižadėjimą sąžiningai tarnauti ir nesidėti į jokias politines partijas“.
Tuometinėje Lietuvoje milicininkus į tarnybą priimdavo Apskrities Viršininkas ar Miesto Viršininkas, kurių galioje buvo pakelti milicininkus vyresniaisiais ir kelti juos iš vienos tarnybos vietos į kitą.
Įdomu tai, kad už mažus nusikaltimus, už kuriuos netraukiami į teismą, milicininkai galėjo būti savo viršininkų baudžiami drausmės bausme ir net kelias dienas praleisti „cypėje:
„20. Milicijos Nuovados Viršininkas turi teisės bausti: a) papeikimu, b) areštu ligi 5 dienų. Apskrities Milicijos Vadas ar Miesto Milicijos Vadas turi teisės bausti: a) papeikimu įsakyme, b) areštu ligi 10 dienų, c) apskrities ar miesto Viršininkui sutikus, pašalinimu nuo vietos“.
Šių dienų policijoje tokia Milicijos Nuovados Viršininko teisė – sunkiai suvokiamas dalykas, nes įtariant pareigūną padarius nusikaltimą pirmiausia vyksta ikiteisminis tyrimas, o po to jo kaltė arba nekaltumas įrodinėjamas teismuose.
Matyt tuometinė situacija reikalavo griežtų sprendimų čia ir dabar, tad tiems, kad nesilaikė privalomų įsakymų, nustatytų Lietuvos Milicijos įstatymo 25 straipsnyje, galėjo sulaukti Apskrities Viršininko piniginės bausmės – „iki 5000 auksinų“ (pereinamasis Lietuvos Respublikos laikinasis popierinis pinigas, naudotas 1919–1922 m., jį pakeitė litas. Ausino vertė galėjo būti apie 175 auksinai už 1 litą, tiek buvo mokama pradėjus keisti auksinus į litus).
Nuo pirmo Nepriklausomos Lietuvos Milicijos įstatymo įsigaliojimo praėjo 105 metai, bet, kaip matome mažai kas pasikeitė, gerai tai ar blogai – spręskite patys.
