Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė Leokadija Daujotaitė sako, jog muitininkų darbas ne iš lengvųjų, o susiformavusi klišė, jog muitininkas tik tikrina krepšius ir lagaminus, visiškai neatitinka realybės. „Nors tikrinti lagaminus reikia, visgi didžioji darbo dalis yra kur kas sudėtingesnė, susijusi su teisės aktų išmanymu, gebėjimu juos taikyti ir mokėjimu skaičiuoti. Tačiau nepaisant aukštų reikalavimų – muitininko darbas vis dar menkai apmokamas, todėl ir nevilioja jaunų žmonių“.
Interviu su Leokadija Daujotaite apie muitininkus vienijančią profesinę sąjungą, problemas ir lūkesčius.
Papasakokite kas muitininkus paskatino burtis į profesinę sąjungą?
Pirmoji muitininkų profesinė sąjunga susikūrė Vilniaus teritorinėje muitinėje 1998 m. gegužės 1 d. Nepasakysiu nieko naujo, žmones burtis skatino prastos darbo sąlygos, noras gauti teisinę gynybą, teisinės apsaugos poreikis. Naujos organizacijos veikla neliko nepastebėta, dauguma muitinės darbuotojų ne tik Vilniuje, stebėjo ją, taip atsirado norinčių prisijungti ir iš kitų muitinės įstaigų, gauti pagalbą, gynybą. Taip prasidėjo profesinės sąjungos bendruomenės augimas.
2006 metais sausio 11 d. susivienijus Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių ir Klaipėdos teritorinėje muitinėje veikiančioms profesinėms sąjungoms buvo įkurta iki dabar veikianti Muitinės darbuotojų profesinė sąjunga. Kai kuriose įstaigų veikė atskiros profesinės sąjungos. Vėliau bendradarbiaujant buvo įkurtas Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos susivienijimas, kuris suvienijo visas organizacijas.
Ar atsiradusios profesinės sąjungos paskatino teigiamą pokytį?
Susijungus muitinės profesinėms sąjungoms, įstaigose darbo sąlygos pamažu pradėjo keistis į gerą pusę, ėmė augti darbo užmokestis, teisingiau imta skirstyti darbo užmokesčio lėšas. Tuo metu požiūris į profesines sąjungas buvo labai negatyvus, būta net gąsdinimų, kad bus iškeltos baudžiamosios bylos, jeigu lysime kur nereikia. Atsirado tokių įstaigų vadovų, kurie inicijavo atskirų profesinių sąjungų įkūrimą, kurias galėjo kontroliuoti, taip siekdami susilpninti profsąjunginę veiklą. Tačiau mes to nebijojome. Kai nusprendėme kreiptis į teismą dėl darbo užmokesčio, nes trūkstant lėšų dalis jo buvo neišmokėta darbuotojams, ir laimėjome, o neišmokėtos lėšos buvo priteistos darbuotojams, tai tapo stimulu pareigūnams jungtis ir kartu signalas, kad tik veikdami kartu mes galime kažką pasiekti.
Ar tik problemos skatina susiburti?
Manau taip, problemos ir tai kaip jos sprendžiamos. Supratimas, kad profesinėje sąjungoje duos kažką apčiuopiamo daiktiško, nyksta labai pamažu. Todėl mes akcentuojame pagrindinę vertę – apsaugą ir pagalbą. O jos vis dar labai reikia. Gaila, kad nuo nepriklausomybės atkūrimo ne tik neišnyko psichologinio smurto ir gąsdinimo apraiškos darbe, o jos tik pasidarė dar labiau rafinuotos. Nelabai suprantu kur tokių vadovavimo metodų išmoksta jauni vadovai – rėkti , šaukti, žeminti žmogų, grasinti? Gal įsivaizduoja, kad nubaus, tada ims klausyti , bijoti, neprieštaraus… Bet juk yra atvirkščiai, jei tavęs bijo, tikrai negerbia. Man iki šiol sunku suprasti vadovus, kurie taip elgiasi ir negerbia kito žmogaus. Vadinasi ir savęs negerbia.
Esate Finansų ministerijos pavaldume, o skundžiatės mažais atlyginimais?
Deja, nuo to, kad esame pavaldūs Finansų ministerijai, pinigų daugiau neatsiranda. Trūksta pareigūnų, lėšų geresniems atlyginimams, bet čia matyt visos pareigūnų bendruomenės skausmas.
Muitininkų atlyginimai patys žemiausi, lyginant su kitomis statutinėmis tarnybomis, mes taip ir neišbridome iš šitos balos. Muitinės posto pareigūnas turi išmanyti begalę teisės aktų, ir mokesčių taikymą, ir prekių klasifikavimą, prekes, kurioms taikomos sankcijos – darbas tikrai sunkus, o atlyginimas neadekvatus tenkančioms funkcijoms ir atsakomybei. O juk nuo to, kokie mokesčiai surenkami priklauso ir valstybės gerovė.
Ar sumažinti reikalavimai išsilavinimui padėjo pritraukti jaunų žmonių į tarnybą?
Anksčiau buvo privalu turėti aukštąjį išsilavinimą, dabar muitinės pareigūnu gali tapti vidurinį išsilavinimą turintis asmuo. Tai, manau, minusas. Tačiau taip, tai padeda pritraukti, bet tik trumpam, padirba 3-4 mėnesius ir išeina, sakydami, kad kitaip įsivaizdavo šį darbą. Džiaugiamės, kad šiemet pagaliau mokslus baigė pirmoji profesinį išsilavinimą įgijusių muitininkų laida. Viliamės, kad turėdami didesnį profesinį supratimą, jie ne taip greit pabėgs.
Kaip sprendžiate problemas?
Noriu pasidžiaugti, kad radome bendrą kalbą su Muitinės departamento vadovais, įkurta dvišalė taryba, kurią sudaro darbuotojų ir darbdavio atstovai, keliame problemas, ieškome sprendimo būdų. Ne visą laiką mus tenkina priimti sprendimai, bet jie yra priimami derinant, o tai jau pažanga.
Yra kelios neišspręstos problemos, o didžiausia – pareigūnų vykimo į darbą ir iš jo išlaidos ir laikas, kurie nekompensuojami arba kompensuojami tik labai maža dalimi. Blogiausia, kad atstumas iki muitinės posto kartais tampa vadovų įrankiu susidoroti su pareigūnu. Neįtikai, pasiginčijai, kreipeisi pagalbos į profesinę sąjungą – būsi perkeltas į atokiausią, nuo tavo gyvenamosios vietos, postą. Pamažu situacija keičiasi, čia reikėtų padėkoti departamento vadovams, kad jie išgirdo ir supranta problemą. Mano nuomone, jeigu pareigūnas dirba blogai – turi įrodyti, kodėl ir ar tikrai taip yra. Galbūt tikrai jam ne vieta muitinėje, bet vis tiek neturėtų dėl to darbuotojas būti engiamas ar tyčia jam sudarytos drakoniškos tarnybos sąlygos. Kartais susidaro įspūdis, kad elgiamasi kaip feodalinėje santvarkoje, kur yra vergvaldžiai ir vergai. Niekada nesuprasiu kai kurių vadovų noro būti valdovais.
Jūs nė dienos nedirbote muitinėje, esate teisininkė, kaip tapote profesinės sąjungos pirmininke?
Taip, aš nesu muitinės darbuotoja, todėl man neįmanoma daryti poveikio, kaip pavaldžiam darbuotojui. Į profesinę sąjungą atėjau netikėtai, pradžioje kuriamos profesinės sąjungos lyderius konsultavau teisiniais klausimais, padėjau Vilniaus teritorinės muitinės profesinei sąjungai susikurti, parengiau visus dokumentus, padėjau įregistruoti, atlikti visas procedūras. Mane pakvietė atstovauti profesinę sąjungą teismuose, konsultuoti teisiniais klausimais, o vėliau – ir vadovauti. Darbas su žmonėmis nors ir yra sekinantis, man labai patinka, esu dėkinga už pasitikėjimą.
Manote, kad draugiška atmosfera, geranoriškumas ir pagalba telkia ir padeda labiau?
Tik taip! Dar labai trūksta pasitikėjimo vieni kitais. Ir vis dar gajus reiškinys, kai vienos tarnybos iškeliamos virš visų kitų, o kitos menkinamos ir ujamos.
Ko trūksta pačioms profesinėms sąjungoms?
Manau pagarbos vieni kitiems ir vienybės, jų pasigendu. Profesinės sąjungos turėtų dirbti narių naudai, o ne tenkinti kažkokias nesveikas ambicijas. Nes iš tiesų profesinėje sąjungoje svarbiausias turėtų būti narys, ne kas kitas.
Ačiū už pokalbį.
