Lietuvos teisėsaugos pareigūnų profesinės (toliau – LTPF) sąjunga šiemet tapo didžiausia pareigūnus vienijanti „skėtinė“ organizacija. Joje dabar – daugiau kaip 4 tūkstančiai įvairiausių pareigūnų, organizaciją sudaro net 19 profesinių sąjungų iš visos Lietuvos. LTPF pirmininkė Loreta Soščekienė pripažįsta – tapimas didžiausia pareigūnų organizacija tapo rimtų išbandymu. Beje, L. Soščekienė iki 2007 metų dirbo Panevėžio policijoje. Aina.lt pokalbis su L. Soščekiene – apie profesinių sąjungų perspektyvas ir planus.
– Jūsų organizacijos dydis darosi įspūdingas. Kas ją sudaro?
– LTPF – tai policininkų, pasieniečių, ugniagesių, ikiteisiminio tyrimo, vadovybės apsaugos bei probacijos tarnybos pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas. Tai – pareigūnai iš visos Lietuvos. Ir taip, šiemet mes tapome didžiausia pareigūnus vienijančia organizacija kai pas mus perėjo trys pareigūnų organizacijos. Tai Lietuvos policijos profesinė sąjunga, Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga ir Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga.
– Šiomis dienomis matome savotišką profesinių sąjungų renesansą – pedagogų profesinės sąjungos dalyvauja viename rimčiausių protestų per pastaruosius du dešimtmečius. Tačiau kitoje srityje prieš keletą mėnesių labai sėkmingai už savo teises kovojo medikų sąjūdis. Kur ateitis – profesinėse sąjungose ar naujuose dariniuose?
– Ateitis – vieningume. Mes taip pat palaikome ir pedagogus, dalyvavome “Paskutinio skambučio” protesto akcijoje, lygiai taip pat palaikėme ir Lietuvos medikų sąjūdį, kuomet jie protestavo. Beje, buvo jaunimo dar protestas prieš metus. Žmonių poreikiai bus išgirsti tik tada, kai mes visi būsime vieningi, nepriklausomai nuo to, ar tai profesinė sąjunga, ar kitokia forma. Pastebime jaunų žmonių norą dalyvauti trumpalaikiuose junginiuose. Tai gerai, tai rodo pilietiškumą. Tačiau kol kas kolektyvinės sutartys Lietuvoje pasirašinėjamos su profesinėmis sąjungomis. Ir šios organizacijos turi ne tik teises, bet prisiima ir pareigas. Kvaila būtų ignoruoti savaimines žmonių iniciatyvas. Jos naudingos. O kartu su profesinėmis sąjungomis – ir veiksmingos. Be abejo, tai yra ir geras supurtymas visoms profesinėms sąjungoms. Neslėpsiu, kai kurios atrodo primigusios ir primiršusios, ką reiškia aktyvus darbuotojų teisių gynimas.
– Kalbate apie vienijimąsi, tačiau pas jus perėjusios trys profesinės sąjungos prieš tai priklausė kitam junginiui – Nacionaliniam pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimui?
– Minėtų trijų profesinių sąjungų perėjimą paskatino būtent bendras darbas. Tai yra, mes su Lietuvos policijos profesine sąjunga ir su kitais kolegomis jau darėme daug bendrų, koordinuotų veiksmų. Ir tai atrodė normalu – jeigu norime apginti pareigūną, konkurencijos neturi būti, nes tuo labai naudojasi visų tarnybų vadai. Tačiau mūsų bendras darbas nepatiko NPPSS vadovams. Aktyvios profesinės sąjungos pasirinko dirbti su tais, kurie vienija, o ne skaldo.
– Užsiminėte apie tarnybų vadovus, kurie naudojasi konkurencija tarp profesinių sąjungų. Ar galite detalizuoti, kaip tai pasireiškia?
– Visi matėme, kaip Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis mėgino supriešinti skirtingas pedagogų profesines sąjungas. Jis tas organizacijas, kurios iš pradžių nedalyvavo protestuose, vadino gerosiomis. Tai – S. Skvernelio darbo metodai, kuriuos mes pajutome jam tapus generaliniu komisaru. Kuomet S. Skvernelis tapo vidaus reikalų ministru, profesinių sąjungų padalijimas į “geras” ir “blogas” paplito ir kitose ministerijai pavaldžiose institucijose. Dabar labai dažnai policijos ar ugniagesių vadai vengia į susitikimus kviesti visas toje srityje dirbančias profesines sąjungas. Jie pakviečia vieną ir po to sako, kad “su profesinėmis sąjungomis susitarta”. Senas ir veiksmingas “skaldyk ir valdyk” principas. Iki S. Skvernelio to nebuvo nei Policijos departamente, nei Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamente, nei kitur. Dabar, deja, tai nori naudoti kuo daugiau pareigūnų vadų.
– Ką darysite?
– Tai, ką ir darome dabar – vienijamės. O kuo mūsų daugiau vienoje organizacijoje, tuos stipriau girdimas mūsų balsas. Jo ignoruoti nesigaus. Tai, beje, policijos vadai jau jaučia. Siunta dėl to, aišku, bet nieko negali padaryti – privalo mūsų paisyti ir su mumis kalbėtis. Nors ne visada atlaiko jų pakantumas.
– Ką turite omenyje?
– Pavasarį mes padarėme vaizdo klipą ir jį užsakėme rodyti Vilniuje, didžiuosiuose reklamos ekranuose. Užrašėme tik 2 statistinius skaičius – kad dėl policijos reformų tarnybą paliko 3000 pareigūnų, kad Vilniuje ir Kaune išaiškinama tik 1 vagystė iš 7. Policijos departamentas dėjo visas pastangas, kad ši socialinė reklama būtų išimta iš privačiai bendrovei priklausančių ekranų. Skambino jiems. Nežinau, ką kalbėjo – ar derėjosi, ar gąsdino. Tačiau mūsų vaizdo klipas buvo išimtas. Štai ir vadovų pakantumas.
– Kokius matote 2019 m.?
– Labai įtemptus ir darbingus. Įtemptus dėl to, kad Seimas vis tik pro pirštus pasižiūrėjo į žmonių reikalavimus didinti atlyginimus viešajam sektoriui. Pareigūnai – vis dar atlyginimų “uodegoje”, apie ugniagesių problemas jau prikalbėta apsčiai. Todėl tikrai paruošime ne vieną dovanėlę vadovams, kol jie supras, kad jeigu nori, kad pareigūnai pas juos dirbtų, reikia keistis. Turime daug narių, o tai – ir daug balsų visoje šalyje. Toliau versime policijos vadovybę taisyti policijos reformos klaidas. Jau turime pavyzdžių, kuomet geri pareigūnai spjauna į tarnybą policijoje ir pereina į pasienį ar pas ugniagesius, nes nebetiki policijos ateitimi. Kiti tiesiai sako, kad su tokia tvarka, kokia dabar yra policijoje, jie tiesiog negali tinkamai atlikti savo darbo. Todėl geriau renkasi kitą tarnybą. Tai baisu. Taip Lietuvoje buvo tik devyniasdešimtaisiais. Tačiau tada Lietuva tikrai buvo skurdi, o ir banditizmas vešėjo. O dabar pareigūnai išeina, nes mato, kad po reformos neįmanoma dirbti kokybiškai. Kitose srityse šiek tiek geriau, tačiau bendra nuotaika niūroka – kaip jau minėjau, S. Skvernelio ydingas požiūris į pavaldinius išplito kaip liga. Su tuo teks ir kovoti.
aina.lt
2018-12-17