Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos filialo Alytaus pataisos namų profesinės sąjungos pirmininku šių metų sausį buvo išrinktas Nerijus Futramentas. Praėjus pusmečiui po jo išrinkimo pirmininku Nerijus sako, kad sunkiausias darbas – priešakyje, sutelkti žmones susiskaldžiusiame kolektyve, įkvėpti pasitikėjimo, o svarbiausia – apginti, kai susiduria su problemomis tarnyboje.
-Esate ilgametis pareigūnas, kaip prasidėjo jūsų kelias į statutinę tarnybą?
– Studijavau Policijos akademijoje, kuri laikui bėgant persivadino Teisės akademija, o vėliau tapo M.Romerio universitetu. Baigiau magistratūros studijas ir pradėjau dirbti Alytaus kalėjime. Čia dirbu iki šiol, rudenį bus 30 metų.
-Kodėl pasirinkote tarnybą kalėjime?
-Aš augau prie pat Alytaus kalėjimo, daug kiemo draugų nuėjo ten dirbti. Galvojau rinktis policiją, bet mano geras kiemo draugas pakvietė kartu stoti studijuoti penitencinę veiklą, ir aš kažkaip pasukau ten pat, galbūt todėl, kad šios studijos tuo metu buvo naujovė, buvome tik antroji laida.
Ir nors dirbau visą laiką kalėjime, policijos trauka liko, dažnai pagalvodavau pabandyti bent jau policijos rėmėjo darbą. Tokia proga pasitaikė, kai 2022 metais patyriau sunkią traumą, po kurios beveik 8 mėnesius nedirbau. Atsirado laiko išlaikyti policijos rėmėjo egzaminą. Kol gydžiausi pasirengiau ir išlaikiau egzaminą, užpildžiau paraišką ir buvau priimtas į policijos rėmėjus. Dabar tai tapo kaip ir antra veikla, kurioje aktyviai dalyvauju. Pernai per visus metus dirbau virš 300 valandų, o šiemet – jau 170 valandų.
– Tokiu atveju Jums visai nebelieka laiko sau?
Veikla policijoje man ir yra laikas sau, už tai negaunu jokio materialaus atlygio, bet gaunu daug daugiau, ko už pinigus nenusipirksi. Kiekvienas patruliavimas būna vis kitoks, pilnas iššūkių, nežinai kas tavęs laukia. Užplūsta adrenalinas, kai dideliu greičiu, įjungtais švyturėliais ir garsiniais signalais, skubama į gautą iškvietimą. Kartais tenka suteikti „socialinę pagalbą“, pavyzdžiui, parvežti namo pasiklydusį grybautoją. Pavėžėjimo paslaugos ypač prireikia žiemą, juk nepaliksi šaltyje žmogaus, nežinančio kaip parsigauti namo… Tamsioji tarnybos pusė – žuvę ar sužaloti autoįvykiuose žmonės.
-Jeigu nebūtumėte pareigūnu, būtumėte kuo?
– Neįsivaizduoju savęs kitur. Visą gyvenimą su uniforma.
-Tai galima sakyti, kad jūs iš pašaukimo čia?
– Be pašaukimo ilgai tokioje vietoje negalėtum dirbti. Kai pradėjau, atlyginimai buvo švelniai tariant, nedideli, dabar ir atlyginimas jau geresnis, ir darbo sąlygos, aprūpinimas. O ir tarnyboje įdiegta daug techninių priemonių, tai lengvina darbą su nuteistaisiais. Tačiau dirbant kalėjime pasitaiko visokių atsitikimų, nes ir tų nuteistųjų yra visokių, ir nestabilių. Per 30 mano darbo metų įvyko pokytis ir pačioje tarnyboje, ir tarp nuteistųjų. Kai pradėjau dirbti nuteistųjų buvo virš 15000 per visas kalėjimų įstaigas, jos buvo perpildytos. Dabar teismai skiria daugiau alternatyvių bausmių, nesusijusių su laisvės atėmimu, nuteistųjų gerokai mažiau.
-Be to , kad esate policijos rėmėjas, jūs dar vežate paramą į Ukrainą?
– Aš priklausau Vlado Bartkevičiaus „Tarptautiniam Ukrainos draugų fondui“. Nuo praeitų metų aktyviau prisidėjau prie paramos vežimo, anksčiau – tik skirdavau paramą, bet kai kolega pasiūlė patiems gabenti ją į Ukrainą – aš skubiai pasidariau pasą ir išvažiavau. Pirmoji kelionė buvo žvalgybinė iki Lvivo, o supratęs, kad aš noriu tai daryti rimčiau, dabar jau pasiimu atostogas ir išvykstu mažiausiai savaitei. „Įsuku tūkstančius kilometrų, aplankiau visą pafrontę nuo Sumų iki Chersono (Charkivas, Krematorstas, Iziumas, Slovianskas). Negalvojau, kad tai taip įtrauks, dabar be to nebegaliu. Kaskart grįžtu žiauriai pavargęs, neišsimiegojęs, nes tenka gabenti paramą ir naktimis. Bet atgaunu jėgas ir vėl jaučiu tą nenusakomą trauką. Jaučiu, kad galiu būti naudingas ir kai tik galiu riedu Ukrainos keliais. Spaudžia širdį, kai matau griuvėsius, sulaužytus žmonių gyvenimus, karo siaubą ir kaip atrodo ši didžiulė graži šalis dabar, su kokiu skausmu susiduria vietiniai žmonės, ten tikriausiai nebėra karo nepaliestų žmonių. Vienos misijos metu susipažinau su Lvivo srities vyriausiuoju karo kapelionu, su kuriuo visą savaitę „varinėjome“ paramai skirtus automobilius po visą Ukrainą. Tada patyrėme daug sunkumų, gedo technika, dėl dronų grėsmės išjungus GPS, teko klaidžioti, vieną naktį negavome nakvynės, bet kapelionas suorganizavo ją Ukrainos kariuomenės dalinyje (kuriam ką tik buvome pristatę automobilį), miegojome miegmaišiuose ant grindų kartu su žvalgais, tarp daugybės lagaminų su dronais. Labai susibičiuliavome, nes kartu išgyventi sunkumai žmones suartina. Dažnai susiskambinam, susitikę apsikabinam lyg broliai. Neseniai kapelionas lankėsi Lietuvoje, dovanų gavau „vyšivanką“.
-Tai pavojingos kelionės, ar nekausto baimė?
– Prisipažinsiu, kartais būna labai nejauku, bet važiuoju, nes žinau, kad pagalba yra būtina. Vienose vietovėse yra pavojingiau, kitur – ramiau, nors ta ramybė santykina, nes tai kariaujanti šalis, ir dronas ar raketa gali „atskristi“ bet kur ir bet kada….
Nemalonus nutikimas įvyko visai ne Ukrainoje, o ant Lenkijos sienos, kai įtarę, jog automobilis, kurį aš vairavau, gali būti vogtas, Lenkijos pasieniečiai 48 valandoms uždarė mane į areštinę per praėjusias Kalėdas. Jaučiausi sumautai, nes žinojau, kad automobilis nevogtas. Šv.Kalėdos, šeimos sėda prie bendro stalo, o aš vienas svetimoj šalyje, areštinėje. Tačiau net ir šis nemalonus nesusipratimas – irgi patirtis. Niekada nesusimąsčiau, kaip jaučiasi žmogus kameroje, nors dirbu tiek metų kalėjime. Sėdėdamas kameroje turėjau daug laiko apmąstymams, laisvė – labai didelė vertybė.
-Esate Garbės donoras ir TV žaidimo Auksinis protas nugalėtojas, kada spėjate plėsti akiratį ir skaityti?
-Šiemet ne per seniausiai kraujo paaukojau 60 kartą. Man patinka tas jausmas, kai darau kažką nesavanaudiškai, gera, kad turiu daug kraujo brolių ir seserų. Gauni nepalyginamai daugiau – pasitenkinimą, geras emocijas. O protmūšiai – mano hobis jau daug metų. Gyvų žaidimų sezonas per metus trunka du „kėlinius“ – nuo rugsėjo iki gruodžio ir nuo sausio iki gegužės. Tuo laikotarpiu visi antradienių vakarai užimti. Mūsų komanda SOFRANAI jau kelinti metai patenka tarp geriausių Lietuvos komandų. Taip vieną kartą mūsų komanda delegavo mane atstovauti TV žaidime, kur pavyko laimėti „Auksinio proto“ ženklelį, likau per plauką nuo geriausiųjų šešetuko. Mano žinių pagrindas sukauptas vaikystėje, jaunystėje, kai labai daug skaičiau. Ir dabar skaitau, bet jau mažiau. Visada domėjausi istorija.
-Šių metų pradžioje profesinės sąjungos nariai antrą kartą jums patikėjo vadovauti profesinei sąjungai. Sunku ar lengva būti profesinės sąjungos pirmininku?
– Tai, kad dar kartą tapau pirmininku man ir didelis pasitikėjimo avansas iš narių. Jau buvau šio filialo pirmininku, tačiau vėliau patyriau traumą, ilgai gydžiausi ir negalėjau tinkamai atstovauti savo nariams, daug ką praleidau, todėl natūralu, kad mane pakeitė kitas pirmininkas. Bet ratas apsisuko ir nariai pasitikėjimo mandatą man suteikė dar kartą. Stengiuosi, kad žmonės gautų pagalbą, atsakymus į klausimus ir jaustųsi saugesni.
Kai įkūrėme filialą siekėme, kad darbuotojai sulauktų dėmesio jų problemoms. Dabar mano didžiausias darbas atkurti žmonių pasitikėjimą, kad jie galėtų drąsiai pasisakyti apie problemas, nebijotų. Dabar tai padaryti nelengva užduotis, nes mikroklimatas prastas, atmosfera ne pati draugiškiausia, o darbuotojai įsibaiminę. Išgyvename laikotarpį, kai nepriimama jokia kita nuomonė, nekvepia demokratija ir dialogu, deja. Tokia realybė, toks laikotarpis, todėl profesinei sąjungai tikrai yra ką veikti.
-Ar turite atsakymą, kodėl profesinė sąjunga reikalinga nariams? Kokie privalumai būti LTPF nariu?
-Štai tam ir reikalinga, kad kovotų su nedemokratiškais procesais ir būtų tvirtas užnugaris darbuotojams, padėtų spręsti iškilusias problemas, prireikus suteiktų teisinę ir kitokią pagalbą. Net neįsivaizduoju kas būtų, jeigu jos nebūtų. Esant dabartinei situacijai kalėjimų sistemoje, profesinė sąjunga kol kas vienintelis saugiklis nuo vienasmenių, neteisingų ir netgi kartai – neteisėtų sprendimų.
Todėl džiugina, kad įtampos kupinu laikotarpiu, mūsų filiale pasiliko žmonės, kurių vertybės, nepriklausomai nuo vadovybės pokyčių, išliko ir jie tiki mūsų veikla ir galimybėmis dirbti jų naudai.
-Kokie LTPF privalumai, kuo ji išsiskiria iš kitų?
-LTPF – viena efektyviausių. Iki šiol prisimenu, kai prireikus pagalbos, federacija man padėjo, nors net nebuvau jos narys. Pasirinkau šią organizaciją, ne tik dėl to, kad buvau dėkingas už pagalbą, bet ir dėl organizacijos žmonių, jiems rūpi darbuotojai ir jų problemos. Garsiai rėkti nereiškia, kad esi pranašesnis. Daug vertingų sprendimų ir darbų daromi be garsių pareiškimų, siekiant naudos darbuotojams. Jau nekalbu apie teisininkų komandą, kurios profesionalumas stulbina. LTPF komanda – puikiai veikiantis mechanizmas.
-Kokios problemos šiuo metu aktualiausios nariams?
-Daug apčiuopiamų problemų lengviau spręsti nei tokias, kokios yra dabar – darbuotojų nusivylimą. Ne mažesnės – darbuotojų trūkumas ir juntamas visiškas nesiskaitymas su darbuotojais. Nesenas pavyzdys, iš Lietuvos kalėjimų tarnybos išėjo Personalo skyriaus vedėja, tačiau kai vadovas žmogui atidirbusiam sistemai 22 metus neranda laiko pats įteikti padėkos ir palinkėti sėkmės naujose veiklose, stulbina. Kai esi vadovas privalai atmesti asmeniškumus, privalai vadovautis vertybėmis, kurių tikiesi iš darbuotojų, kitaip sunku tikėtis pačiam pagarbos, kai jos pats kitiems nerodai.
-Sunku ar lengva dirbti šiandieninėje Kalėjimų tarnyboje?
-Anksčiau buvo sunkiau su kalinamaisiais, o dabar sunku psichologiškai, nes sudėtingiausia dirbti su vadovybe, ir matyti neteisybę, susiskaldymą kolektyve, nepasitikėjimą. Žmonės gyvena baime, tai labai juntama.
-Ko palinkėtumėte sau ir profesinei sąjungai ?
-Dialogo, kuris vyktų ir, kad žmonės atgautų drąsą išsakytų savo problemas ir lūkesčius.
LTPF linkiu drąsiai atstovauti darbuotojus. Žaviuosi federacijos vadovais, pagarba Dariui Čekavičiui, kuris drąsiai kelia problemas, netyli, komunikuoja viską, kaip yra ir įkvepia drąsos kitiems. Mes juk neišsigalvojam tų problemų, jos gyvos ir jas reikia spręsti.
P.S. Retai po interviu lieka tiek daug neparašytų dalykų, likusių mano užrašinės paraštėse. Daug nuoširdaus rūpesčio, dėmesio, noro dirbti žmonių naudai ir jaudulio bei trumpų tylos minučių, kai žodžiai stringa gerklėje, prisimenant epizodus Ukrainoje. Ačiū, Nerijau už atvirumą!
