Didžiausio pareigūnų organizacijos Europoje EPU (European Police Union) prezidentas, Vokietijos policijos sąjungos vadovas bei kelių knygų autorius Rainer Wendt davė interviu LTPF svetainei. Jis sutiko pasidalinti savo pastebėjimais apie profesines sąjungas, bendras Europos šalių problemas ir migraciją, su kuria, jo nuomone, puikiai susitvarkė Lietuvos valstybė ir pasieniečiai. Pokalbyje su Rainer Wendt kalbėjome ir apie bendradarbiavimą bei profesinių sąjungų reikšmę politikoje.
Gerbiamas EPU Prezidente, kodėl vizito Lietuvoje domėjimosi sritimi šį kartą pasirinkote valstybės sienos apsaugos ir migracijos temą?
Migracijos politika ir Europos išorės sienų saugumas – vienas didžiausių pastaraisiais metais kilusių iššūkių, su kuriais susidūrė Europa.
Tuomet, kai prieš daug metų buvo priimtas politinis sprendimas panaikinti „sienas“ ir stacionarius pasienio kontrolės punktus Šengeno zonoje, kai kurie politikai kėlė Europos išorės sienų saugumo klausimą, tačiau jis ir liko neišspręstas iki galo. Dabar tenka paskubomis taisyti padarytas klaidas ir padaryti neatliktus darbus. Todėl tai, ką darė Lietuva, spręsdama išorės sienos saugumo klausimus, nusipelno didžiausios pagarbos ir įvertinimo.
Esate vienos didžiausių Europos pareigūnus vienijančios organizacijos pirmininkas. Trumpai pristatykite, kuo esate išskirtiniai, kiek narių vienijate ir kokia svarbiausia jūsų misija?
Europos Policijos Sąjunga (EPU) atstovauja daugiau nei 800 000 darbuotojų, dirbančių skirtingose pareigose įvairiose vidaus reikalų sistemos statutinėse institucijose. EPU – nuo valdžios institucijų nepriklausoma organizacija. O jos nariai iš skirtingų Europos valstybių bendrauja ir kartu gina savo interesus. Bendradarbiaujant ir keičiantis informacija tarpusavyje, mes sužinome, kas vyksta šalyse narėse, ar nėra trukdoma profsąjungų veiklai, kaip jos funkcionuoja ir su kokiomis problemomis susiduria darbuotojai, kokiomis sąlygomis jie dirba. Tai padeda tinkamai atstovauti darbuotojų interesams, kelti klausimus visuomenei bei sprendimų priėmėjams Europos Taryboje.
Ar sekėte nelegalių migrantų krizės 2022 metais Lietuvoje įvykius? Ką manote apie mūsų politikų priimtus sprendimus, pareigūnų darbą?
Mano kolegos ir aš, Vokietijos Policijos Sąjungoje (DPolG), atidžiai stebėjome 2022 metų įvykius. Bandymas destabilizuoti padėtį Lietuvoje buvo akivaizdus, tačiau šiems kėslams sutrukdė greiti ir ryžtingi Lietuvos veiksmai, taip pat Europos Sąjungos ir sienų apsaugos agentūros FRONTEX solidarumas bei parama. Tai buvo labai įspūdinga, ypač atsižvelgiant į tai, kad Vokietijoje tokie nuoseklūs valdžios veiksmai dažniausiai būna lydimi ilgų ir varginančių politinių diskusijų, o rezultatai – nepakankami.
Ar galime manyti, kad Lietuva, tam tikra prasme, spręsdama nelegalių migrantų krizę, buvo novatorė?
Lietuva prisiėmė pagirtiną vaidmenį. Jūsų šalis savo greitais ir ryžtingais veiksmais parodė, kad Lietuvoje demokratija stipri ir nuosekli ir, kad bus užtikrintai laikomasi taisyklių. Mane ypač sužavėjo politinių sprendimų priėmimo greitis ir jų įgyvendinimas.
Paspekuliuokime situacija, kas galėjo nutikti, jeigu Lietuva nebūtų pradėjusi taikyti, nors ir atrodytų grubios, tačiau pasiteisinusios apgręžimo politikos?
Aš net nenoriu įsivaizduoti, kas galėjo nutikti. Migracijos situacija tokiu atveju galėjo visiškai išslysti iš kontrolės. Dar blogesnės pasekmės tuomet būtų užgriuvusios jūsų visuomenę. Jei neteisėtų įvažiavimų skaičius būtų buvęs dar didesnis ir tūkstančiai žmonių būtų atvykę į Lietuvą, šalis būtų turėjusi spręsti jų apgyvendinimo ir kitus klausimus, taip būtų gana sėkmingai destabilizuotas visas regionas.
Savo knygoje rašote, kad valstybė imasi spręsti problemų ne tada, kai jos tik užuomazgose, bet kai viskas tampa nekontroliuojamos. Kodėl taip nutinka?
Politikai dažnai galvoja tik rinkimų ciklais, nuolat būdami rinkimų kampanijos režime ir orientuodamiesi į trumpalaikę sėkmę, o ne į ilgalaikes strategijas. Pavyzdžiui, Vokietija dešimtmečius drastiškai apleido savo viešąją infrastruktūrą, ir dabar tai skaudžiai sugrįžta žmonėms ir šaliai. Juk tiltus ir kelius reikia ne tik pastatyti, bet ir prižiūrėti, stebėti jų būklę, tačiau tokie projektai nors ir būtini, kainuoja labai brangiai ir visiškai nepritraukia visuomenės dėmesio, tai reiškia nepadeda pelnyti rinkėjų palaikymo. Todėl politikai mieliau renkasi tuos projektus, kurie suteikia viešumą, net ir žinodami, jog jie beverčiai. Taip tuštinamas biudžetas ir galiausiai susigriebiama, kad jame nebeliko pinigų skubiems ir svarbiems darbams.
Mano nuomone, politika turi turėti ilgalaikę viziją. Pirmiausia turi būti sutvarkyta tai, kas svarbiausia šalyje: mokyklos, vaikų priežiūra, viešoji infrastruktūra, socialinės apsaugos sistemos, policija ir apsauga nuo išorinių grėsmių. Šalies būklė ir jos žmonių saugumas turėtų būti svarbiausi prioritetai. Tik tada galima pradėti kalbėti apie spalvotus dviračių takus ar kitus išskirtinius projektus.
Su migrantų problema susiduria dauguma senųjų Europos valstybių, kas labiausiai neramina jūsų šalį? Kokių priemonių ji ėmėsi kylančioms problemoms spręsti?
Migracijos politika Vokietijoje yra tarp didžiausią susirūpinimą keliančių problemų. Vyriausybė, klaidingai manė, kad milijonus žmonių galima integruoti į mūsų visuomenę, o su tuo susijusios problemos išsispręs savaime. Pasekmės yra dramatiškos. Nusikalstamumo rodikliai auga, o socialinė sistema perkrauta, nuotaikos šalyje nerimastingos. Ir nors susigriebta ir priimtas sprendimas kontroliuoti pasienį, vis dar trūksta įstatyminės bazės, o dabartinei Vokietijos vyriausybei – stiprybės imtis ryžtingų veiksmų; ji yra susiskaldžiusi ir silpna.
Pirmieji su migrantais susiduria pasieniečiai, po to policijos pareigūnai. Jūs atstovaujate didžiausią Europos pareigūnų organizaciją, ar dažnai pareigūnai nukenčia nuo migrantų ir kokių priemonių ėmėtės, spręsdami klausimus susijusius su darbuotojų apsauga?
Pasieniečiai Vokietijoje yra Federalinės policijos, atsakingos ne tik už sienų apsaugą, bet ir už vidaus saugumą, dalis. Vokietijos policijoje yra apie 55 tūkst. darbuotojų. Tai didžiausia vidaus reikalų sistemos įstaiga Vokietijoje, atliekanti daug funkcijų.
Pastaraisiais metais buvo skirtas dėmesys pareigūnų aprūpinimui reikalingomis techninėmis priemonėmis, ypač asmens apsaugos priemonėms. Pareigūnai taip pat buvo mokomi kaip įvykdyti tinkamai tokias užduotis kaip deportacija ir pan. Federalinė policija Vokietijoje yra itin moderni teisėsaugos institucija, turinti puikią reputaciją tiek visuomenėje, tiek tarptautiniu mastu.
Ką galime padaryti visi drauge, EPU, EPU narės ir Europos valstybių politikai?
Mes galime paraginti politikus įsikišti, kai matome, kad darbuotojai dirba nepriimtinomis darbo sąlygomis. Žinoma, mūsų sąjungos narės daugelį klausimų sprendžia nacionaliniu lygmeniu, tokius kaip darbuotojų atlyginimas, socialinės garantijos. Tačiau Europos Taryba turėtų būti suinteresuota užtikrinti, vidaus reikalų sistemos darbuotojų sąlygos nebūtų pernelyg nevienodos. Kaip EPU, mes atlikome tyrimą ir nustatėme, kad skirtumai yra ir jie reikšmingi. Jei Europa siekia būti vieninga saugumo, laisvės ir teisės erdvė, ji taip pat turi siekti spręsti ir šį klausimą.
Dar viena opi problema, kurią reikia spręsti, ir tai visų mūsų bendras interesas – smurto prieš vidaus reikalų sistemos pareigūnus problemą. Jei valstybės negali apsaugoti savo pareigūnų, kaip jos gali įvykdyti pažadą apsaugoti piliečius? Dėl to kyla visuomenės nusivylimas valstybe ir politinė poliarizacija, abu šie reiškiniai yra žalingi.
Ar gavote atsakymus į klausimus, kurie jums rūpėjo, apsilankius Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, užkardose, pasienio ruože Lietuvoje?
Turėjome labai intensyvią pažintį su pasienio apsaugos tarnybos darbu ir jų mokymo įstaiga Lietuvoje. Mus sužavėjo, kaip gerai valstybės sienos apsaugos tarnybos darbuotojai, vyrai ir moterys, supranta savo atsakomybes. Jie stovi prie Europos išorės sienų ir, atlikdami savo pareigas saugo ne tik savo šalį, bet ir užtikrina saugumą Europoje. Norėčiau, kad politikai Europoje elgtųsi taip pat ryžtingai ir toliaregiškai, kaip pasieniečiai prie ES išorės sienos. Valstybės sienos apsaugos tarnyba Lietuvoje aprūpinta pažangiausia technika, o pareigūnų ir darbuotojų, tiek stebinčių vaizdo kameras, tiek tiesiogiai dirbančių prie sienos pajėgos valdomos profesionaliai ir koordinuotai
Daug sužinojome apie valstybės sienos apsaugos tarnybos struktūrą ir turėjome galimybę susipažinti su Pasieniečių mokykla. Esu labai dėkingas už atvirumą ir geranoriškumą, su kuriais buvome visur priimti. Būdamas pasienio užkardoje, Medininkų pasienio kontrolės punkte aš spontaniškai pagalvojau, kad visi šie darbuotojai – pasieniečiai yra vieni iš Europos herojų, ir vis dar laikausi šios nuomonės.
Dabar sugrįžkime prie to, ką jūs veikiate ir su kuo susiduriate kasdien, pakalbėkime apie statutinių pareigūnų situaciją ir problemas, su kokiomis susiduria mūsų kolegos Europoje? Ar galima sakyti, jog nepaisant skirtumų tarp šalių pareigūnai susiduria su tomis pačiomis problemomis? Kaip jos sprendžiamos, jei nesprendžiamos, kodėl?
Problemos šalyse yra panašios; daugelis žmonių jaučiasi nesaugūs ir į ateitį žvelgia su nerimu. Karas Ukrainoje, konfliktai Artimuosiuose Rytuose ir nestabilumas Afrikos žemyne – tai dramatiški įvykiai, keliantys nenuspėjamas rizikas. Prie žmonių baimių prisideda ir politikų apdairumo stoka bei paviršutiniškumas. Daugelis net nepripažįsta egzistuojančių problemų, nes yra užstrigę savo politinės partijos burbule ir nepažvelgia į dalykus iš šono. Tai ne juokai: daugeliui politikų būtų naudinga praleisti kelias savaites realiai dirbant pasienyje vien tam, kad patys patirtų, koks sunkus šis darbas, gal tuomet suprastų, kad tai nėra taip paprasta, kaip diskutuoti apie valstybės sienos apsaugos tarnybos problemas patogiai įsitaisius konferencijų salėse.
Kodėl profesinės sąjungos yra būtinybė darbuotojams – pareigūnams?
Profesinės sąjungos yra darbuotojų balsas. Laisvos ir nepriklausomos profesinės sąjungos yra liberalios demokratijos ženklas. Todėl labai svarbu, kad būdamos laisvos, jos nebijotų aiškiai išdėstyti darbuotojų reikalavimus ir paragintų politikus imtis veiksmų, jei reikia ir pasitelkiant viešus protestus ar demonstracijas.
Su Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacija bendradarbiaujate ne vienerius metus, koks tai bendradarbiavimas, kokių rezultatų siekiate kartu?
Nuo 2023 metų spalio mėnesio esu Europos Policijos Sąjungos (EPu) Prezidentas ir nuo to laiko teko daug kartų diskutuoti su LTPF pirmininke Loreta Soščekiene, Nacionalinės pasienio apsaugos sąjungos pirmininku Žygimantu Kalpoku ir jo pavaduotoju Rimantu Liepa. Užmezgėme labai gerus santykius ir palaikome glaudų bei puikų bendradarbiavimą, keisdamiesi nuomonėmis, ne tik tarpusavyje, bet ir su kitomis EPU narėmis.
Artimiausiu metu susitiksime su naujai išrinkto Europos Parlamento atstovais ir pristatysime, kokia yra situacija, ko pasigenda darbuotojai, kokių lūkesčių, atstovaudami statutinius pareigūnus Europoje tikimės ir kokie politiniai veiksmai, mūsų akimis, yra būtini ir reikalingi problemoms spręsti.
Mes esame visada laukiami svečiai ir Europos policijos kongrese, Vokietijos sostinėje Berlyne, kur su politiniais lyderiais iš daugelio šalių narių ne tik diskutuojame, bet ir ieškome priemonių, kurios padėtų mums pagerinti vidaus reikalų sistemos darbo sąlygas.
Ko norėtume palinkėti Lietuvos pareigūnams?
Deja, turėjau tik trumpą galimybę susipažinti su jūsų gražia šalimi, ir esu pasiryžęs netrukus vėl sugrįžti į Lietuvą. Mane sužavėjo ne tik ežerai ir miškai, bet ir nuostabi architektūra Vilniuje, švarios gatvės ir aikštės, taip pat vietiniai maisto produktai ir gėrimai.
Linkiu savo kolegoms nuolatinio ryžto ir stiprybės, o svarbiausia, kad atlikdami pareigas statutiniai pareigūnai po tarnybos, po kiekvienos pamainos saugiai sugrįžtų į namus pas savo šeimas.
Ačiū už pokalbį.
