Lietuvos ugniagesių gelbėtojų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas Algis Lisauskas profesinių sąjungų veikloje jau daugiau nei 21 metus. Anot jo, pokytis įvyko didžiulis, tačiau vis dar atsiranda vadovų bandymų užgniaužti iniciatyvas, spustelti nepatogius darbuotojus – profsąjungų narius. „Esame lyg ir pažengę, kartu vis dar pasitaiko atvejų, bloškiančių 20 metų atgal. Norėtųsi, kad tai keistųsi, o profesinės sąjungos su darbdaviu kalbėtųsi prie derybų stalo viename lygmenyje“, – sakė jis.
Profsąjungoje Algis Lisauskas atsidūrė netikėtai, prie to prisidėjo valdžios nebaudžiamumas ir nesiskaitymas su žemesniais pavaldiniais – ugniagesiais.
„Tiesą pasakius, nebegalėjome daugiau kentėti, vadai darė ką norėjo, o ugniagesio – niekas negynė“, – veiklos profesinėje sąjungoje pradžią prisiminė A.Lisauskas.
Taip, ugniagesiu Šiauliuose dirbęs kolega Algis, 2003 metais įkūrus Šiaulių apskrities ugniagesių gelbėtojų profesinę sąjungą, iškart tapo jos pirmininko pavaduotoju, o vėliau ilgą laiką buvo valdybos nariu.
„Aišku pirmi metai buvo sunkūs. Vadovai su jaunais profsąjungiečiais nėjo į jokius kompromisus. Ką kompromisus, jie tiesiog nenorėjo su mumis bendrauti. Bet mes buvome kantrūs ir užsispyrę – bendravome raštais, o į juos atsakyti privalėjo. Tik pamatę, kad tampame stipresne jėga, ypač po to, kai pavyko apginti vieno, kito, trečio nario interesus, vadovai atlyžo. Nepamilo mūsų labiau, bet patys panoro kalbėtis ir derėtis. Kai ėmėme stiprėti ir mus kaip „jėgą“ ėmė pripažinti vadovai, pradėjo juntis daugiau darbuotojų. Jiems imponavo, kad kažkas tikrai gali padėti ir apginti darbuotojų teises“, – apie profesinės sąjungos augimą pasakojo Algis Lisauskas.
2015 m. jam teko atsakomybė perimti Lietuvos ugniagesių gelbėtojų profesinių sąjungų susivienijimą.
„Neprivalėjau, bet buvo gaila matyti į šipulius subyrėjusį, kadaise ir 1000 narių, vienijusį susivienijimą, iš kurio buvo likęs vienas pavadinimas. Teko iš naujo suburti žmones, pamažėl, palengva jie atėjo ir šiuo metu vienija arti pusės tūkstančio narių. Tai ne taip ir mažai“, – pasakojo Lietuvos ugniagesių gelbėtojų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas.
Pasak A.Lisausko, ir profesinių sąjungų, ne tik realiame gyvenime, vyksta bangavimas – pakilimai ir nusileidimai. Didelės organizacijos kažkuriuo momentu ima byrėti, atsiranda daug mažesnių, naujų, taip nutiko ir susivienijimui.
Ilgametę patirtį profesinių sąjungų veikloje turintis kolega Algis mano, kad per dvidešimt metų įvyko reikšmingų pokyčių – dabar profesinės sąjungos su darbdaviu sudaro kolektyvines, šakos sutartis, netgi su Vyriausybe, jiems atviros aukščiausių vadovų durys, yra kviečiami derėtis ir kalbėtis. „Pradėjus veiklą, apie tokius dalykus net pagalvoti negalėjome! Pokytis džiugina, tačiau visada norisi dar geriau. Prisimenu veiklos pradžią, sunku būdavo rasti bendrą kalbą su vadais, o dabar net padaliniuose visiškai kitoks bendravimas, visur ieškoma susitarimų, bendrų sprendimų. Ir kai pagalvoju, kaip būtų buvę, jeigu taip niekas ir nebūtų pasiryžęs imtis profesinių sąjungų veiklos Lietuvoje, tikriausiai ir pati valstybė ir daug kas joje būtų kitaip, blogiau, tamsiau“, – svarstė Lietuvos ugniagesių gelbėtojų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas.
Tačiau, pasak A.Lisausko, nors progresas akivaizdus, atsiranda naujų „stabdžių“ ir trukdžių, kartais juos paskatina bukas užsispyrimas, o kartais naujos mados. Viena tokių – kurti komisijas.
„Nemėgstu komisijų ir ne todėl, kad jos būtų blogis, bet atrodo, jog sukuriamos ne kompromisui ar geriausiam sprendimui rasti, o vilkinti reikalą. Anksčiau spręsdavome paprastai, ateini pas direktorių, pasakai, kokios problemos ir jas sprendžia. Dabar gi – sukuria komisiją. Ugniagesiai pastaruoju metu susidūrė, kad jų pareigybės funkcijos neišgrynintos, todėl jiems priskirta visokių pašalinių darbų, ir pastatus prižiūrėti, ir teritoriją, ir dar nežinia ką daryti. Ugniagesių profesinės sąjungos pasakėme, kad taip neturi neturi būti, ne ugniagesio darbas mūryti ar panašius darbus daryti, paprašėme funkcijas išgryninti, tai kai sukūrė komisiją, iki šiol išvadų neturime, eina trečias mėnuo“, – stebisi profesinės sąjungos pirmininkas.
Yra ir daugiau problemų, tačiau joms spręsti nėra pinigų. Viena tokių – ugniagesių automobilių draudimas KASKO draudimu. „Ne tik ugniagesių, šiuo draudimu turėtų būti apdrausti visi skubiųjų pagalbų reaguojantys į įvykius, į pagalbą automobiliai. Deja, tam nėra pinigų. O kai nėra pinigų, atsitikus įvykiui ir apgadinus automobilį žala užgula to pareigūno, ar jis policininkas, ar ugniagesys pečius. Tokiais atvejais profesinė sąjunga – kaip ramstis – ir apginti, ir padėti turi. Samdom advokatus ir bandom spręsti tuos klausimus, kad finansinė našta būtų mažesnė, o kartais – padedame patys, juk visko pasitaiko ir žmogiškų klaidų, ir žioplumo, ir nelaimių“, – sako A.Lisauskas.
Kaip didžiulį ugniagesių tarnybų skaudulį, Lietuvos ugniagesių gelbėtojų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas įvardina – žmonių trūkumą. Jis, vadovaudamasis galiojančiais reglamentais ir nustatytais standartais, paskaičiavo, jog tarnyboje trūksta apie 680 darbuotojų.
„Bet deklaruojama, kad viskas gerai, o tuos standartus esame susigalvoję patys. Bet juk juos yra patvirtinusi Vyriausybė, ir pamainoje turėtų būti 11 žmonių, o dabar budi po 9, nes taip nustatė tarnyba. Tačiau tai, kad viskas „pritraukiama“ prie turimo pinigo – blogis. Tik pagalvokite, du žmonės pamainoje yra rimta parama, kai didesnis gaisras. Sumažintas žmonių skaičius pamainoje – blogai, bet dar gi pasitaiko, kad suserga, atostogauja ir kt. Tad būna ir taip, kai į gaisrą tenka važiuoti penkiems ugniagesiams, ir tas nekomplektas tikrai apsunkina gaisro gesinimo darbus, ugniagesiui kyla didesnė rizika susižeisti ar patirti traumą“, – problemomis dalijosi kolega Algis.
O ir ugniagesiai dirbdami įtemptomis sąlygomis ir su minimalia komanda patiria įtampų – ne geležiniai, vienas jų, sustreikavus sveikatai gaisro metu nusiėmė šalmą, nes negalėjo įkvėpti ir apdegė veidą, tačiau, anot ugniagesių profesinės sąjungos pirmininko, vietoj pagalbos, sulaukė kaltinimo, jog apdegė dėl savo kaltės.
„Todėl mes labai stengiamės žmonėms, mūsų nariams suteikti tai, ko negauna darbe – rūpestį ir pagalbą. Mums rūpi ir jų darbo sąlygos, ir gera savijauta, ir problemos. Būtų blogai, jeigu paliktumėme žmones vienus su jų problemomis“, – apie savo veiklos prasmę kalbėjo Lietuvos ugniagesių gelbėtojų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas.
Pasak A.Lisausko, žmonių nekomplektą būtų galima bandyti užpildyti, kasmet priimant po nustatytą skaičių ugniagesių, kad ir po 100, per keletą metų, būtų tiek ugniagesių, kiek reikia, nes ugniagesio profesija vis dar yra patraukli jaunimui, jiems įdomus su šiuo darbu susijęs „ekstrymas“, jie nori būti herojais gyvenime. Tačiau, kaip sako ponas Algis, labai daug jaunimo netinka dėl sveikatos. „Atrodo jauni, stiprūs, o iš tiesų – pasiligoję“, – stebisi jis.
Ugniagesio atlyginimas nėra didelis. Pradedantysis ugniagesys gauna apie 920 eurų. „Tos programos „1000“ mes nepasiekėm, nors deklaruojama labai gražiai, kad vidurkis 1500 Eur. Jį išbalansuoja atlyginimų skirtumai, kai sudeda į vieną statistiką ugniagesio ir departamento vadovų, gaunasi įspūdingas vidurkis, kuris nieko bendro su realybe neturi“, – apie nepagražintą realybę pasakojo A.Lisauskas.
Lietuvos ugniagesių profesinių sąjungų susivienijimo pirmininko nuomone, todėl ypač svarbi ne tik profesinės sąjungos pagalba dėl tarnybos, bet ir žmogiškoji, pavyzdžiui nariui susirgus ar kitu atveju.
„Mes bendraujame, esame toks bendraminčių kolektyvas – ir problemas aptariame, ir pasidžiaugiame, ir pečius suremiame kai reikia pagalbos. Kiekvienais metais rengiame sąskrydį, į kurį atvažiuoja nariai su šeimomis, vaikais, smagu, nes galime pabendrauti tarpusavyje, o ir antros pusės turi galimybę susipažinti. Taigi profsąjunga ne tik narys, bet ir jo šeima“, – apie bendrystę profesinėje sąjungoje pasakojo jos pirmininkas.
Kai paklausiu ar profesinės sąjungos grįš prie vienijimosi ir jungimosi, kad įgautų didesnę jėgą, A.Lisauskas negalėjo atsakyti nei taip, nei ne. Jo nuomone, geriausia, kai jos vieningos, nors privalumų įžvelgė ir veikime atskirai, turint savo požiūrį, savitumą, kurie gelbsti nuo netikusių transformacijų. Ugniagesių profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas pateikė pavyzdį, kad ugniagesius vienijančios profesinės sąjungos nors ir yra savarankiškai veikiančios, visgi, kai kyla problemų, jas sprendžia kartu, susitelkia.
„Žinome, kad atėję į departamentą ir norėdami apginti savo nuomonę turime būti vieningi, su viena pozicija. Kitaip gali atrodyti , kad jeigu jau profsąjungos tarpusavyje nesutaria, ką jos gali dar derinti departamente. Todėl vyrauja nerašyta taisyklė – bendrų tikslų siekiame tik kartu. O ir ko mums peštis? Juk tikslai – panašūs“, – šypsosi ugniagesių profesinės sąjungos pirmininkas.
Jau kuris laikas, ištarnavęs 20 metų, Algis Lisauskas pasitraukė į atsargą ir ugniagesio darbo nebedirba, tačiau veiklos profesinėje sąjungoje nemetė. „Ir pasidarė taip lengva, nes ką sakytum, dirbti ir būti profesinės sąjungos pirmininku ar net jos tarybos, valdybos nariu, yra nelengva, nes žiūrėk jau jauti, kad vadovai ima veržti „varžtukus“. Tai kainuoja sveikatą, o ir tvirtas turi būti, kad nepalūžtum. Išėjęs iš karto pajutau laisvę veikti, nes kaip dabar paspaus mane?“ – dalinosi patirtimi kolega Algis.
Jis juokauja, kad darbinės patirties stažas jau nusileidžia profsąjunginei, kurioje skaičiuoja 22-uosius metus. Greta profsąjunginių rūpesčių, palikus tarnybą, anot Lietuvos ugniagesių gelbėtojų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininko, atsirado laiko ir laisvalaikiui, todėl su dideliu malonumu puoselėja sodybą, lanko pažintinius takus, Lietuvos miestus ir miestelius, žvejoja. „Kaip gi be žvejybos? Tai ir poilsis, ir varžytuvės, nes kai pagauni didelę žuvį, nori dar didesnės, ir keliauji iš vieno ežero į kitą, ieškodamas tos didžiausios auksinė žuvelės“, – apie atrastą laiką sau pasakojo ugniagesių profesinės sąjungos pirmininkas.
Kolegos Algio sąskaitoje įspūdingas laimikis – 1 metro 5 centimetrų, 8 kg, lydeka, sugauta Zarasų rajone. Buvo užkibusi ir dar įspūdingesnė, tačiau pabėgo…
Dabar galėdamas užsiimti ir širdžiai mielais darbais, kolega Algis sako, radęs atsakymą, kodėl palikęs tarnybą nors ir ilgėjosi įprastos rutinos, netruko pajusti nenusakomą laisvės jausmą, lyg būtų kas pančius nuėmęs. „Darbe negali būti visiškai laisvas, jauti įtampą, prie kurios pripranti , lyg taip ir turėtų būti. Bet juk iš tiesų taip būti neturėtų“, – sako Lietuvos ugniagesių gelbėtojų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas.
