Vladai, tai kaip pensija?

VMPDPS pirmininkas Vladas Sanda

Vienas aktyviausių Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos (LTPF) tarybos narių, ilgametis Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Vladas Sanda jau kuris laikas pensijoje. Spėjęs pailsėti ir apsiprasti prie naujos dienotvarkės, bet neatitolstantis nuo policijos aktualijų. Ta proga paklausėme, kaip Vladui sekasi prisijaukinti pensiją?

***

LTPF: Kaip gyvenimas pasikeitė išėjus į pensiją? Į kokius darbus koncentruojatės dabar?

V.S.: Šiuo metu baigęs 30-ties metų tarnybą policijoje, jaučiu palengvėjimą. Naktimis nebereikia galvoti apie stalčiuose laukiančias medžiagas, terminus, rytojaus darbus. Visai tai liko praeityje. Dabar atsikėlęs ryte mėgaujuosi gyvenimu ir pats esu sau šeimininkas. Ramiai susiplanuoju dieną, važinėju į susitikimus, nemažai dirbu telefonu. Beje, dirbu ne tik su profesinės sąjungos reikalais, bet esu ir namų bendrijos pirmininkas. Pagaliau viskam turiu pakankamai laiko – reikalus tvarkau ne prišokdamas, ne tarp iškvietimų patruliuojant ar po darbo valandų. Situaciją policijoje stebiu iš šalies, suvokiu, kas dedasi, nes patyriau pats. Dabar man lengviau spręsti problemas, nes manęs neriboja antpečiai ar pavaldumas.

Jau praėjo maždaug pusmetis, tad jaučiuosi pailsėjęs, atsileido anksčiau prilaikę gniaužtai. Kol kas koncentruojuosi į darbus profesinėje sąjungoje ir namų bendrijoje, bei ieškau savęs civiliame gyvenime. Metai dar nelenkia prie žemės – galėčiau imtis naujos veiklos. Svarbiausia norėčiau, kad kitas darbas būtų ne našta, o malonumas

LTPF: Sakėte „šiuo metu“ baigęs tarnybą – ar padėtis policijoje pablogėjusi?

V.S.: Krūvis pareigūnams ženkliai išaugęs, nes jų mažėja. Paskutiniais duomenimis, Vilniuje trūksta 800 pareigūnų, visoje Lietuvoje – maždaug 1500. Kaip gali nedidėti krūvis, kai likę pareigūnai turi dirbti ir už tą, kurio nėra?

Aišku, išėjau į pensiją ne dėl to, kad buvo sunku dirbti. Tiesiog atidirbau suplanuotą tarnybos laiką – 30 metų. Vis tik reikia pripažinti, kad reformos policijoje atnešė ne žadėtos naudos, o darbuotojų atstovų prognozuotas bėdas. Dėl to dabar policijoje yra taip, kaip yra. Nors palikau tarnybą, vis tik noriu kurti aplinką, kur pareigūnų darbo sąlygos gerėtų, o policija išties būtų kuo geriau įgalinta ginti, saugoti, padėti. Deja, vietoje to kovojame su negerų reformos sprendimų pasekmėmis.

LTPF: Matau, kad neatitolstate nuo policijos aktualijų. Ar nejaučiate nostalgijos tarnybai?

V.S.: Atvirai kalbant, nostalgijos nėra. Buvęs generalinis komisaras Linas Pernavas sujudino ankstesnį tvirtą pamatą, ant kurio stovėjo mano pasišventimas tarnybai. Iš manęs padarė visų galų meistrą, darantį viską.

Buvau mokytas, kad mano darbas turi atnešti teigiamų rezultatų, o ne dirbti dėl suplanuotų skaičiukų. Taip pat mane mokė spręsti problemą, o ne „nurašyti“ medžiagą. Dėl to nuo 2017 m. pokyčių policijos sistemoje jaučiau kartėlį – nostalgiją jaučiu tik laikams iki Pernavo reformos. Iki tol buvo stiprūs kolektyvai. Galėjai bet kuriuo paros metu paskambinti kolegai ir gauti patarimą. Galų gale sugedus automobiliui žinojai, kad tavęs atvažiuos pasiimti. Kad ir vidury nakties. Dabar atrodo, kad kiekvienas žiūri tik kaip pačiam išsilaikyti ant vandens. Konkuruoja dėl atlyginimų, dėl kažkokių naudų. Krūviai, nuolatinė įtampa, nestabilumas, kiekvieno noras užimti saugesnę poziciją… Žmonės supriešinti. Gal į mažesnius miestelius dar neatėjo nesveikos konkurencijos bacila, bet Vilniuje situacija pablogėjusi. Visi jaučia nostalgiją „priešpernaviniams“ laikams.

Pridėsiu, kad Pernavas su savo pavaduotoju Šileriu apskritai sėkmingai darbavosi kenkiant profesinėms sąjungoms. Stengtasi sumenkinti profesinių sąjungų autoritetą ir sumažinti laimėjimus, juos nuolat kritikuotos. Sakyčiau, profesinių sąjungų lyderių ir aktyvistų spaudimas prisidėjo prie to, kad kiti pareigūnai bijotų kritikuoti vadovybę ir įgyvendinamą reformą, neorganizuotų viešų akcijų.

LTPF: Ar išėjus į pensiją pasikeitė profesinės sąjungos pirmininko darbas, bendravimas su policijos vadovybe?

V.S.: Bendravimas su vadovybe pasikeitė, nes neliko dvilypumo. Neliko to antro tyrėjo Sandos, pavaldinio, turinčio laikytis Policijos darbuotojų etikos kodekso, neprieštarauti vadovybės sprendimams. Teliko Sanda – profesinės sąjungos pirmininkas, atstovaujantis policijos pareigūnams ir darbuotojams.

Jaučiuosi lygiavertis socialinis partneris, galintis drąsiai kritikuoti vadovybės sprendimus, kas, pavyzdžiui, drausta Pernavo pakeistame Lietuvos policijos darbuotojų etikos kodekse. Kadangi jo įgyvendinama reforma stipriai kritikuota, dėl jos eigos net bylinėtasi teisme, paprasčiausiai įvesta drausminė atsakomybė už jo pažeidimus. Tai yra pareigūną buvo galima nubausti už kritiką.

Dabar galiu kur kas laisviau viešinti blogybes, kurias šiandien bandoma niveliuoti (pavyzdžiui, kad pareigūnų trūkumas esą nedaro įtakos policijos darbo kokybei). Neseniai policijos generalinis komisaras paminėjo, kad laukia maždaug šimto Policijos mokyklos absolventų. Tai reiškia – per šešias savaites paruoštų pareigūnų. Taip, gal statistinis vienetas įsilies į policijos gretas, bet ar tai išties bus kvalifikuotas tyrėjas? Ar tai bus tas žmogus, kuris čia ir dabar tinkamai įvertinęs situaciją gali teisėtai padėti nukentėjusiems ar teisėtomis priemonėmis užkirsti kelią nusikaltimui?

LTPF: Minėjote, kad ieškote savęs ir civiliame gyvenime. Gal jau esate  nusižiūrėjęs sritį?

V.S.: Tvirtai pasakyti, kad turiu planų, negaliu. Vis tik mielai per daug nenutolčiau nuo policijos sistemos. Tiesa, jei grįžčiau, tai jau ne kaip statutinis pareigūnas, o pagal darbo sutartį. Tai būtų arčiausiai mano sielos. Tiesa, su malonumu dirbčiau ir kokį kitą darbą, kur nereikia sėdėti vienoje vietoje prie kompiuterio. Noriu daugiau judėjimo.

LTPF: Esate pensijoje: kaip vertinate jos sąlygas ir pareigūnų garantijas apskritai?

V.S.: Socialinės garantijos negerėja. Naujame įstatymo projekte taip pat nematau prošvaisčių, nes nesudaromos prielaidos policijos tarnybai tapti patrauklia. Tiesa, žadama, kad kitąmet pareigūnų algos didės, tam skirta daugiau lėšų, taip pat ruošiamas pareigūnų pensijų įstatymas, dėl ko turėtų didėti pensijos ateityje. Tiesa, kol kas neturime net projekto.

Mūsų teisininkai taip pat nuolat deda daug pastangų, kad pareigūnams pagerėtų socialinės garantijos, būtų tinkamiau kompensuojami netekimai tarnaujant. Vis tik net geros policijos vadovybės idėjos, pavyzdžiui, kaip kad Vilniuje teikti paramą jauniems pareigūnams iš kitų Lietuvos miestų ieškant būsto (planai pastatyti ar nuomoti bendrabučio tipo pastatus adekvačiomis kainomis), dažnai neištobulinamos.

Taip, padidinti butpinigiai palengvina naštą ne iš didžiųjų miestų kilusiems pareigūnams, bet ir čia yra keistų niuansų. Ne visi juos gali gauti, nes, pasikeitus policijos struktūrai, ne visos taisyklės atnaujintos. Išjudinome šį klausimą, o paskui išaiškinimų į vadovybę kreipėsi patys vyriausieji komisariatai.

LTPF: Pereikime prie smagesnių klausimų. Ar pagaliau turite daugiau laiko pomėgiams bei kokie jie?

V.S.: Pomėgiams laiko skyriau visada. Darbo nestačiau nei virš galimybės atstatyti jėgas, nei virš šeimos. Pavyzdžiui, jau penkerius metus nepraleidžiu progos išvažiuoti slidinėti į Slovakiją, žiemą, per stintų šventę Palangoje, maudausi Baltijos jūroje. Apskritai praktikuoju žiemos maudynes (vasarą – be abejo taip pat, kaip tik prie mano uošvijos yra ežerėlis). Vis tik man labiau patinka šaltis, žiema ir jos teikiami malonumai.

Vasarą mėgstu dviratį (ir į darbą juo važinėdavau). Mėgstu pėsčiųjų žygius. Esu įveikęs nemažai pėsčiųjų žygių su „Trenkturu“. Kadangi žiemą nėra tokio gamtos grožio, kurį matai vasarą, jos metu labiau mėgstu eiti kokiu nors pajūriu. Niekada nemėgau sėdimo darbo, tad ir laisvalaikiu, jei nėra kokių žemės ūkio darbų (nors, aišku, kaime darbai nesibaigia – tik atsideda) su žmona ieškome būdų kaip aktyviai atsipalaiduoti nuo savaitės rutinos.

LTPF: Žemės ūkio darbų? Vladai, ūkininkaujate?

V.S.: Ne, aš ne ūkininkas. Veikiau – sodininkas mėgėjas. Kažkada turėjau savo 6 arų sodo sklypelį, dabar, antrąkart susituokus, uošvė turi nemažai žemės, kur galiu realizuoti visus savo planus. Eksperimentuoju, mokausi. Su žmona pradėjome auginti ne tik įprastas daržoves, bet ir visokius įdomesnius žalumynus. Net ne visus pavadinimus atsimenu, ką sodiname. Labai pamėgau įvairius troškinius iš savų daržovių. Žinoma, auginame uogas, vaisius, vis tik tai darome sau – nesu komercinis ūkininkas.

Man visą gyvenimą patiko kapstytis žemėje – džiaugiuosi turėdamas tokią galimybę.

LTPF: Gal mėgstate auginti ir gėles?

V.S.: Aš tik lysves joms kasu ir klombas padarau, o rūpintis grožiu yra mano žmonos ir uošvienės privilegija. Man labiau patinka, kai mano darbas neša apčiuopiamą skanų rezultatą.

LTPF: Kokie Jūsų dabartiniai asmeniniai tikslai, nesusiję nei su darbais profesinėje sąjungoje, nei namų bendrijoje?

V.S.: Turiu planų netoli sodybos esančiam, bet šiai dienai neprižiūrėtam žemės gabaliukui. Link pavasario noriu tą žemės plotą paversti sodu, kur augtų vaismedžiai ir vaiskrūmiai, sutvarkyti avietyną.

O šiuo metu įgyvendinu norą, kad kieme atsirastų pirtis. Noriu kaime turėti savo pirtelę, kai bet kada atvažiavęs gali pasimėgauti pirtimi ir sniegu.

LTPF: Ačiū už pokalbį. Linkime sėkmės įgyvendinant planus!

2022-12-14
LTPF informacija

 

Susiję straipsniai

Naujausi straipsniai
Load More