Startuojame su nauju interviu ciklu, kuriuo norime supažindinti su profesionaliais ir patyrusiais pareigūnais, LTPF sudėtyje veikiančių profesinių sąjungų pirmininkais.
Šiandien pristatome pokalbį su Lietuvos kriminalinės policijos biuro profesinės sąjungos pirmininku Egidijumi Gudavičiumi.
Kas jus pastūmėjo rinktis policininko karjerą, minėjot, kad augot kaime?
Gimiau ir augau Upynos kaime, Šilalės rajone, netoli Dionizo Poškos gimtinės. Besimokydamas daug laiko skyriau sportui, tai buvo 2 pasirinkimai: arba stoti į kūno kultūros, arba į policijos akademiją. Tai po mokyklos baigimo 1994 m. pasirinkau Policijos akademiją. Buvau gerai fiziškai pasiruošęs, nes nuo vaikystės dalyvaudavau rajoninėse varžybose su krepšinio, futbolo komanda gindavom mokyklos garbę, varžydavausi bėgimo rungtyse.
Kaip tėvai išleido vieną taip toli tokių sudėtingų mokslų krimsti tiesiai iš kaimo į didžiulę sostinę?
Nenorėjo, bet teko išleisti. Tais laikais į Policijos akademiją buvo didelis konkursas – 5 į vieną vietą. Mano vidurkis buvo 9,4 proc. tai net nežinojau, ar įstosiu. Ir kas nustebino, kad dar didesnė konkurencija buvo tarp merginų. Į vieną vietą pretendavo 10 kandidačių. Man norėjosi kažką tokio pilietiško nuveikti. Lietuva jau buvo nepriklausoma, tai iš patriotizmo, iš idėjos ėjome dirbti policijoje. Mokiausi 3 metus, besimokydamas dirbau pusę etato Naujosios Vilnios komisariate patruliu. Tai buvo praktika ir darbas. Kai baigiau mokslus 1997 metais rugpjūčio 1 d. pradėjau dirbti Kriminalinėje policijoje, 1-jame Vilniaus komisariate prie Kalvarijų turgaus. Man, atvažiavusiam iš Žemaitijos krašto į Vilnių, iššūkis buvo rusų kalba, nes daug komisariato darbuotojų buvo rusakalbiai, ir protokolus rašydavome rusų kalba. Ir mašinėle teko išmokti spausdinti. Komisariatas aptarnavo didžiulę teritoriją iki pat Žaliųjų ežerų. Man priklausė Žvėryno teritorija, toks prestižinis rajonas. Tuo metu šį rajoną aptarnavome tik 2 pareigūnai, tai darbo buvo per akis. Mums priklausė vagystės, muštynės, buitiniai nusikaltimai, kūno sužalojimai, sukčiavimai ir t.t.
Kiek žinau, ten gyveno ir tebegyvena daug garsių žmonių, pvz.: Aukščiausios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis.
Taip, ten buvo daug visokių žinomų žmonių, gyveno ir buvęs Vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis. Daug vagysčių fiksuodavome iš automobilių. jos vyko visame Vilniuje, bet Žvėrynas vagišius ypatingai traukė nes čia buvo prabangesnės mašinos, geresnės magnetolos. Tai, kai tyrėme vieną vagystę iš mašinos, apklausinėjome aplinkinius gyventojus, jų tarpe ir V. Landsbergį. Jis sakė, kad nieko nematė. Vėliau teko bendrauti ir su M. Misiukoniu, nes buvo apvogtas jo butas. Vagystes iš butų buvo sunkiau ištirti ir surinkti įrodymus, nes šios srities vagišiai buvo geriau pasiruošę, aukštesnio intelekto.
Tų nusikaltimų Žvėryne buvo visokių, kad ir pasipjaustymų peiliu. Pvz.: benamių konfliktai dėl Žvėryne esančių šiukšlių konteinerių. Šiame prestižiniame rajone benamiai turėjo savo teritorijas, tai būdavo konfliktuoja jas dalindamiesi arba jei svetimi atėję, rausdavosi jam nepriklausančiuose konteineriuose. Tokiems liūdnai baigdavosi. Visokių atvejų buvo, žinoma, sunkiausius tyrimus perimdavo Vilniaus Vyriausiasis policijos komisariatas.
Koks ryškiausias įvykis ar nusikaltimas jums išliko atmintyje iš tų dienų, kai dirbote tyrėju Žvėryne?
Prisimenu, kai surištas ir į upę prie Žvėryno pėsčiųjų tilto buvo įmestas Gariūnų turgaus direktorius, bet nenuskendo, vandens buvo tik iki kelių.
Tie kurie įmetė nesitikėjo, kad tokia sekli bus Neris?
Taip. Tai buvo maždaug 1997-1998 metai, dar kai jaunas buvau. O viskas prasidėjo nuo to, kad Gariūnų turgaus direktorius su motociklu įvažiavo į vieno nusikaltėlio Žvėryne restoraną ( rodos „Traidenis“). Kalbėta, kad toks akibrokštas papiktino, įžeidė Andrejaus Gribojedovo orumą. Tai buvo vienas iš tuometinių Organizuotos nusikalstamos grupuotės (ONG) narių. Jis iki 1995 m. priklausė garsiąjai „Vilniaus brigadai“. Nors jis ne kartą būdavo kaltinamas įvairiais nusikaltimais, tačiau teisėsaugai įrodyti jų nė karto nepavyko.
Kaip sužinojote apie šį įvykį?
Pats nukentėjusysis kreipėsi į policiją. Paskui tyrimą perėmė VPK, sulaikėme tą nusikaltėlį. Kartu su VPK pareigūnais tame Žvėryno restorane darėme kratas, apžiūrinėjome įvykio vietą. Atsimenu, ten buvo keliukas į restoraną ir parkavimosi vietos, išgrįstos plytelėmis. Tai mes specialiai iš grindinio išiminėjom plyteles, nes ten matėsi kraujo, siuntėm ekspertizei kaip įrodymą, jog nukentėjusysis buvo sumuštas būtent toje vietoje, nes neužtenka vien nukentėjusio parodymų, reikia surinkti objektyvių įkalčių.
Dabar pareigūnams lengviau dirbti, yra kompiuteriai, bazės, galima labai daug ką neišeinant iš kabineto padaryti. O tada reikėjo daug kur pėsčiomis eiti, nusikaltimus tekdavo aiškintis ir sprendimus priimti vietoje. Patirties sėmėmės iš vyresnių kolegų. Nusikalstamumui augant, budėdavome paromis – du pareigūnai visame policijos komisariate. Tai būdavo atvejų, kai per parą išrašydavau tušinuką. Apie 55 pareiškimus buvau priėmęs. Iš tikrųjų dirbom gan sunkiu, sudėtingu laiku, trūko darbuotojų, nusikaltimų skaičius augo, daug vagysčių, kūno sužalojimų, banditizmo atvejų.
Kiek metų dirbote Žvėryno rajone ir kur toliau pasukote?
Padirbau pusantrų metų Žvėryne, paskui perėjau tirti vagystes iš butų. Tai buvo specializuotos tyrimo grupės, kurios dirbo Vyriausiajam policijos komisariatui priklausančiose teritorijose – Žvėryno, Verkių, Šnipiškių, Žirmūnų, Baltupių rajonuose. Pamenu, buvo tokia trijų asmenų grupė, kuri butus apvogdavo atidarinėdami plastikinius langus. Tokiu būdu buvo apvogtas dainininko Egidijaus Sipavičiaus brolio butas. Pradėję tyrimą išsiaiškinome, kad bute pavogė automobilio raktelius, nuvarė mašiną ir reikalavo išpirkos. Šią grupuotę išsiaiškinome per porą mėnesių, vagišiai buvo apie 30 metų amžiaus vyrukai. Tirdami vagystes nustatėme vieną sodybą į kurią veždavo įvairius daiktus, televizorius, bižuteriją ir t.t. Kratos metu radome daugybę daiktų iš viso Vilniaus, maždaug iš 50 apvogtų butų.
O pačiam ar teko nukentėti nuo vagių?
Taip buvo, apvogė sandėliuką ir automobilį. Kaip sakau, tai čia gyvenimiškos istorijos. Tuo metu dirbau Lietuvos kriminalinės policijos biure vyriausiuoju tyrėju smurtinių nusikaltimų ir nužudymų tyrimų skyriuje. Tyrimą vykdė kolegos. Pasitikėjau jais, bet aišku ne visada pareigūnai sėkmingai ištiria vagystes, tai taip ir liko neišaiškinti vagys
Ar dėl savo darbo specifikos esate sulaukęs kokių nors grasinimų iš nusikaltėlių pasaulio ar atskirų asmenų?
Ne, nebuvo, vadovaujuosi tokia taisykle, kad reikia elgtis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi, nesvarbu, kad jie nusikaltėliai, mes – policininkai. Mes dirbom savo darbą, jie galvojo kaip išgyventi – vogdavo, aišku, tam yra įstatymai. Tu visada turi išlikti žmoniškas. Aš nemanau, kad nusikaltėlis, su kuriuo tu elgsiesi žmoniškai, kažkaip bandys grasinti ar t.t.
Nuo 2002 m. iki 2009 m. dirbote Nusikaltimų tyrimų Vyriausioje valdyboje 1 skyriuje (nužudymų ir plėšimų tyrimo skyriuje). Kiek žinau, sėkmė lydėjo tiriant rezonansinę, taip vadinamą Geležiaus bylą. Dėl dviejų vyrų žmogžudystės, buvęs Kalvarijos savivaldybės tarybos narys Algirdas Geležiaus nuteistas 2012.
1994 metais buvo dingę ( nužudyti) 2 Kalvarijoje gyvenę vyrai, kaip ir nusikaltėliai, vagiukai. Tyrimas prasidėjo 2004, kai vienas Kalvarijos tarybos narys, Algirdas Geležius, kreipėsi į policiją, neva, jį terorizuoja ir grasina nužudyti jo pusbrolis. Buvo tarp jų konfliktas dėl cigarečių kontrabandos.
Mes imitavome modelį, sulaikėme tą pusbrolį, o pats A. Geležius prasitarė, kad buvo kaltinamas kažkada 1994 – 1995 m, 2 žmonių pagrobimu ir nužudymu. Kadangi niekas neįrodė, jis buvo paleistas. Mes pasikėlėme bylą ir pradėjome tirti. Iš pradžių buvo nelengva, nes tuo metu Kalvarijos miestelio gyventojai ryškiai nepasitikėjo policija, be to ir laiko nemažai praėjo – 10 m. nuo nusikaltimo. Vis tik pavyko įgyti vietinių gyventojų pasitikėjimą. Išsiaiškinome, kad tuos 2 žmones, R. Akelį ir Z. Valinčių su savo bendrininkais pagrobė A. Geležius, įsisodino į automobilį, ir nusivežę į mišką, po kankinimų juos sušaudė. Tai suradome, kad dalyvavo trise. Darėm paiešką miške, ieškojome pistoleto, iš kurio buvo šaudyta. Vienas iš nusikaltėlių prisipažino, parodė vietą, kur buvo nusivežę ir tą ežerą, į kurį buvo įmestas pistoletas. Po nusikaltimo padarymo, praėjus 10 m., darėme paiešką. Dvi savaites ieškojom su Klaipėdos aro pareigūnais narais ir ežerėlyje suradome tą pistoletą. Tai buvo svarbi detalė byloje, daiktinis objektyvus įrodymas. O tie du vyrai nužudyti buvo, neva dėl iš jo namų pavogtų pinigų. A. Geležius buvo pabėgęs ir slapstėsi Rusijoje. Vis tik 2017 ar 1918 m. buvo rusų sugautas ir perduotas Lietuvai. Po visokių peripetijų Lietuvos aukščiausiasis teismas jį nuteisė 18 metų laisvės atėmimo bausme.
Kai 2009 m. dirbote organizuotų nusikaltimų tyrimo grupėje, jums teko tirti ir „agurkinių“ nusikalstamas veikas.
Operacija buvo įdomi, kai sulaikinėjome visos grupuotės narius, tai reikėjo įrodyti jų veiklą Lietuvoje ir užsienyje, nes nusikalstama organizuota grupuotė turi turėti tam tikras dalis: organizuotumas, ginkluotumas, veiklos pasisikirstymas. Tai visi žinojo, kad ginklų jie turi, bet juos reikėjo surasti.
Suradot?
Taip. Suradome Lietuvoje. Vienas žmogus sutiko bendradarbiauti. Jis su Kauno agurkiniais bendravo, žinojo, kad jie turi snaiperinių ginklų, automatų. Tai tas žmogus paprašė ginklų sau, neva, kad galėtų atlikti blogus, juodus darbelius. Agurkiniai sutiko. Taip mes ir sužinojome per operaciją, kur paslėpti ir kiti. Jie buvo sudėti pas vieną nežinomą žmogų, jo garaže Kaune. Kratos metu radome, automatų granatų, šovinių, ir t.t. Sulaikyta buvo 15 narių. Tai įvyko 2013 m. O teismas juos nuteisė po 12- 13 metų nelaisvės. Aišku, dabar jie jau laivėje. Tikiuosi mano kolegos dirbs taip pat gerai.
Kaip sakau, policininkai išeina į pensijas, o nusikaltėliai niekur neišeina, jiems reikia gyventi toliau ir kažkas juos turi prižiūrėti.
Turite dvi dukras, su žmona prieš kelis metus pasukote skirtingais keliais. Abi dukros baigė aukštuosius mokslus, tačiau tėvo pėdomis nepasekė.
Labai didžiuojuosi savo dukromis ir apgailestauju, kad šeimai nepakankamai skyriau dėmesio, ypač kai dirbau Smurtinių nusikaltimų tyrimų skyriuje. Komandiruotės tęsdavosi po 2 savaites, tekdavo dirbti ir savaitgaliais. Vilniuje tuo metu su šeima sunkoka buvo išgyventi, policijoje atlyginimai buvo tikrai menki. Pareigūnai daug įdeda jėgų į tą policijos darbą, bet tuo pačiu atima laiką ir nuo šeimos.
Prieš devynerius metus Lietuvoje pradėtas žaisti padelis. Teniso ir skvošo derinys, žaidžiama poromis. Kaip ši sporto šaka atsirado jūsų gyvenime?
2017 m. pirmą kartą paėmiau raketę. Kolegė buvo parodžiusi kaip žaisti. Kadangi mano sekmadieninė futbolo komanda iširo, neturėjau ką veikti, o sportuoti norėjosi, tai padelio tenisą pradėjau žaisti kartu su kolega Mariumi. Pirmą kartą nuėjome į padelio varžybas – pralošėme, tada nusprendėme, kad reikia treniruotis, nes esame silpni. Šią spragą užpildė treniruotes ir kursus vedęs treneris iš Ispanijos. Vėliau baigiau Vytauto Didžiojo universitete padelio trenerių programą. Dabar turiu teisę vykdyti pedagoginę veiklą formaliam ir neformaliam ugdyme su vaikais ir suaugusiais.
Pensijoje esate nuo š. m. birželio 1 d. Prieš baigiant tyrėjo karjerą buvote išrinktas Lietuvos kriminalinės policijos biuro profesinės sąjungos pirmininku.
Profsąjungos nariu esu nuo 2004 m., vėliau buvau kriminalinės policijos biuro profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas ir, kai planavau išeiti į pensiją, žmonės norėjo, kad kandidatuočiau į Policijos biuro profesinės sąjungos pirmininko pareigas. Ir buvau išrinktas.
Manau, gerai, kai pirmininkas nepriklausomas nuo vadovų ir gali reikšti savo nuomonę nebijodamas tam tikrų atgalinių veiksmų, nes dirbdamas pirmininko pavaduotoju, susidurdavau su tam tikromis situacijomis dėl teisybės, o kartais vadovai nenori jos matyti. Žmonės pasitikėjo manimi, suteikė man teisę atstovauti juos, tai kodėl gi ne. Tuo labiau, kad 22 metusesu pradirbęs toje įstaigoje.
Manau, kad būdamas pirmininku, galėsiu dar aktyviau derėtis dėl geresnių darbo sąlygų, oresnių atlyginimų. Be abejo, šios pareigos – didelė atsakomybė, bet stengsiuosi pateisinti visų profsąjungos narių lūkesčius, o jų iš įvairių policijos skyrių yra visoje Lietuvoje. Darbas policijos sistemoje sunkus, reikalauja daug jėgų, sveikatos, nervų, o kur dar pastovios stresinės situacijos. Žmonės gal to nežino, ką iš tikrųjų pareigūnai aukoja… Dabar, kai norima pareigūnų pensiją sulyginti su paprastų piliečių pensija tai, manau, nėra teisinga.
Turite daug visokių apdovanojimų, kurie rodo jūsų išskirtinį indėlį ir pasiekimus policijos veikloje. Gal paminėkite pačius svarbiausius.
Pirmojo laipsnio atminimo ženklas “Metų seklys”, Vardinis šaunamasis ginklas, iš Vidaus reikalų ministro ir 2 laipsnio policijos pasižymėjimo ženklas “Angelas Sargas”.
Šie trys ir kiti apdovanojimai man buvo suteikti kaip pripažinimas, bei svarbus indėlis į įvairias policijos veiklos sritis.
LTPF informacija
2024-06-21