Viena iš Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos profesinių sąjungų – LR VRM Medicinos centro darbuotojų profesinė sąjunga – visiškai skiriasi nuo kitų, nes ji vienija ne pareigūnus, o Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro medikų personalą ir darbuotojus.
Šios profesinės sąjungos pirmininkė Danguolė Veličkienė, paklausta, ką bendra jie turi su pareigūnais, atsakė, jog Medicinos centro darbuotojai yra arčiausiai pareigūnų, nes padeda jiems atgauti jėgas, sveikti po įvairių ligų ar tiesiog gerinti sveikatą. „Mes su pareigūnais, kaip vienos rankos penki pirštai“, – bendrystę apibūdino D.Veličkienė.
Apie bendrumo jausmą, darbą, pareigūnams teikiamą pagalbą ir tai, kaip keitėsi profesinė sąjunga laikui bėgant, ką ji pasiekė, baigiantis 2025-iesiems pasikalbėjome su LR VRM Medicinos centro darbuotojų profesinės sąjungos pirmininke.
Profesinei sąjungai vadovaujate nuo 2018 metų, kaip keičiasi profesinių sąjungų veikloje?
Nors pirmininke tapau 2018-ais, man prireikė dvejų metų, tarsi mokiausi naujų pareigų universitete. Stebint profesinių sąjungų veiklą matau, jos tapo aktyvesnės, dažniau išeina į viešumą, yra drąsesnės ir užtikrinčiau prireikus eina protestuoti. Matau pokytį ir darbdavių elgesyje. Kai kurie ne tik palaiko, bet ir skatina kelti klausimus, nebijoti pasisakyti, kalbėti viešai, nes supranta, kad jeigu profesinės sąjungos ir jų reikalavimai bus girdimi, tai ir darbdaviui bus gerai. Pokytį paskatino ir derybos dėl kolektyvinių sutarčių – viso pusės noriau ir drąsiau sėda prie derybų stalo, atsineša savo pasiūlymų, derasi dėl išsikeltų tikslų. Kiek teko kalbėtis su medikų atstovais, visi pastebime, kad tiek vadovai, tiek darbuotojai tapo laisvesnis ir drąsesni. Jei anksčiau klausimai buvo keliami slepiantis po anonimo vardu, dabar – nebesislepiama.
Man atrodo, kad jau kokie 3-4 metai, kai profesinėse sąjungose esantys žmonės tarsi išlindo iš kiauto. Treptelėjus koja atgal į kiautą nebelendam, o stengiamės atstovėti savo poziciją.
Mūsų profesinė sąjunga veikia jau 25 metus, nuo 2000-ųjų vasario. Jos pradininkė ir įkūrėja – Leonarda Bivainienė, jai vadovavusi net 17 metų. Ji padėjo tvirtą pagrindą, kad Medicinos centro darbuotojų profesinė sąjunga ne tik būtų įkurta, bet ir gyvuotų. Ir nors būna pabangavimų, tai narystė pamažėja, tai padidėja, džiaugiamės stabiliu augimu pastaruosius dvejus metus, o dar labiau, kad prie mūsų prisijungia ir jaunimas. Gydytojų mūsų profesinėje sąjungoje praktiškai nėra, jie dalyvauja gydytojų profesinių sąjungų veikloje, o mes vienijame viduriniosios grandies darbuotojus –bendrosios praktikos slaugytojus, slaugytojų padėjėjus, kitus darbuotojus, kurie, mano nuomone, labiausiai pažeidžiami.
Su kokiomis problemomis susiduria jūsų atstovaujami žmonės?
Turbūt pagrindinė problema, kad žmonės jaučiasi pilnai neįvertinti. Atlyginimai Medicinos centre – ne didžiausi, nors mes stengiamės, kad jie kiltų. Vadovaujantis kolektyvine sutartimi atlyginimai peržiūrimi du kartus per metus, o jeigu yra galimybės – keliami koeficientai. Tai – didžiausia problema.
Tai galima sakyti, kad nuo 2019 metų nelabai kas yra pasikeitė, nes esate minėjusi, kad Medicinos centro medicinos darbuotojų atlyginimai mažiausi tarp medikų?
2020 metais mes buvome treti nuo galo, o dabar šiek tiek šoktelėję aukštyn – esame nuo sąrašo galo antroje dešimtyje. Tad pokytis yra, o uždirbančių mažiau už mus jau yra ir kitose įstaigose.
Paprastai darbuotojai skundžiasi atlyginimais, darbo sąlygomis, o jūs, panašu, daugiau turite kuo pasidžiaugti?
Taip, darbo sąlygomis skųstis negalime, Medicinos centras atsinaujina, remontuojamos patalpos, atnaujinami kabinetai, esame aprūpinti darbo priemonėmis. Suremontuotas vienas Medicinos centro korpusas, naujas reabilitacijos skyrius, gražus ir funkcionalus vandens procedūrų korpusas, atnaujinta aparatūra su kuria dirbame, įkurtas druskų kambarys, puikios fizioterapijos paslaugos.
Galime pasidžiaugti, kad jau trejus metus labai gerai sustyguotas aprūpinimas darbo drabužiais. Juos Medicinos centras įsigyja kartą per metus, anksčiau – tik kartą per du metus.
Didesnių darbinių problemų nekyla, nes mūsų santykis su vadovais yra geras, sklandžiai komunikuojame – girdime vadovą ir vadovas girdi mus. Iškilusius klausimus sprendžiame kartu ieškodami sprendimų. Atsiradus finansinėms galimybėms gerinamos darbuotojų darbo sąlygos.
Opi problema – automobilių parkavimas prie darbo. Tačiau tai jau nebe Medicinos centro vadovo kompetencijos klausimas, nes esame įsikūrę Vilniaus širdyje, tad ko norėti?
Kylančius rūpesčius atsveria draugiškas kolektyvas. Mes ne tik dirbame, bet stengiamės pabendrauti ir surengti švenčių sau. Per Užgavėnes draugiškai kieme kepame blynus, kartu palydime senuosius metus, susiburiame Mediko dienos proga. Greta įprasto kasdieninio gyvenimo, kai paniurzgame, būna ir labai smagių momentų.
Netrukus derėsitės dėl naujos Medicinos centro kolektyvinės sutarties. Kokie lūkesčiai?
Tiesa, 2026 m. kovo mėnesį baigia galioti kolektyvinė sutartis. Esame labiau pasirengę deryboms, matome gerų pavyzdžių kitose institucijose, todėl tikimės išsiderėti sau geresnes sąlygas, daugiau apsaugų darbuotojui. Mūsų projektas dėliojamas, manau, sausio antroje pusėje ar vasarį sėsime prie derybų stalo.
Tačiau derybos negąsdina, juolab, kad Medicinos centro vadovas ir pats nori, jog kolektyvinė sutartis būtų kuo geresnė ir naudingesnė visiems darbuotojams.
Sieksime, kad darbuotojams, išdirbusiems 10 metų darbo užmokestis būtų keliamas ne 3 proc., kaip yra dabar, bet derėsimės 7 proc. Taip pat norėtume, kad išeinantiems iš darbo ilgamečiams darbuotojams būtų skiriama padėka ne puodukas su įstaigos logotipu, o už lojalumą įstaigai 1 mėn. VDU papildoma piniginė dovana– padėka kad žmogus tikrai pasijaustų įvertintas ir, kad ne veltui, tiek metų atidavė Medicinos centrui.
Ar turite daug ilgamečių darbuotojų, ar jaučiame darbuotojų kaitą ar stygių?
Medicinos centro kolektyvas po truputėlį jaunėja, tačiau ne drastiškai. O mūsų ilgamečiai darbuotojai noriai dirba ir dar kitus skatina. Jie noriai dalijasi patirtimi ir džiaugiasi atėjusiais naujais žmonėmis. Mūsų įstaigoje dirbantys darbuotojai, ne taip kaip pareigūnai, sulaukę pensinio amžiaus dirba toliau ir gauna ne tik atlyginimą , bet ir pensiją, tai veikia kaip skatinamoji priemonė pasilikti.
Kai kalbame apie pareigūnų reabilitaciją, dažniausiai girdime, kad ji sunkiai prieinama, jos per mažai. Kaip jūs matote šią problemą?
Tai yra problema, kai Vidaus reikalų ministerija turėjo Druskininkuose „Dainavą“, Palangoje „Pušyną“ ir Trakų reabilitacijos centrą, reabilitacija vyko platesne apimti ne tik Medicinos centre. Tad logiška, kad didesnis pareigūnų skaičius ir papuldavo. Deja, šių įstaigų pavaldumas pasikeitė. Praėjusiais metais buvo sudarytos sutartys su Palangos „Pušynu“, Druskininkų „Dainava“ ir Valakupių reabilitacijos centru, šiai priemonei, pareigūnų reabilitacijai, buvo skirtos lėšos iš Vidaus reikalų ministerijos asignavimų, tačiau jos išnaudotos metams nepasibaigus, tad lapkričio mėnesį sutartys nutrūko, paslaugų minėtos įstaigos neteikė. Todėl apie 300 pareigūnų buvo perregistruoti gauti paslaugas pas mus, Medicinos centre ir paslaugas jie gaus kiek vėliau.
Kada duris atvers Trakų reabilitacijos centras – aiškumo nėra, viskas priklausys nuo finansavimo. Todėl mes pagal galimybes plečiamės – turėjom 40 lovų, 2025 metais atsirado dar 10 lovų, o metams baigiantis ir dar 4. Per metus Medicinos centras reabilitacijai priima 1200 pareigūnų.
Todėl tikrai pareigūnai yra teisūs, gauti reabilitacijos paslaugas sunkoka, bet mes tikimės, kad gausim pakankamą finansavimą, o apie sausio vidurį jau žinosime, kurios įstaigos sudarys sutartis teikti reabilitacijos paslaugas.
Kuo svarbi pareigūnų reabilitacija vertinant iš jūsų patirties?
Pareigūnai seniau į pensiją galėjo išeiti anksčiau, dabar šis amžius pailgintas iki 25 metų. O jie juk dirba ekstremaliomis, dažnai lauko sąlygomis. Negana to, kasdien nešioja papildomą krūvį – ekipuotę, kuri sudaro papildomą svorį, dirba naktimis. Tad vienareikšmiškai – reabilitacija jiems – būtinybė, taip jie atgauna jėgas, fizinę, o kartais ir emocinę sveikatą. Procedūros atpalaiduoja, taip neigiamas emocijas keičia teigiamos.
Po reabilitacijos kurso pareigūnai į tarnybą grįžta su naujom jėgom ir galbūt netgi šviesesnėm mintim.
Kas būtų jei tokia paslauga išnyktų, kokį mes rezultatą turėtume?
Ne tik atlyginimas svarbus, jeigu taip nutiktų mes netektume dar daugiau pareigūnų ir ta profesija pasidarytų visai nebepatraukli. Tai anaiptol jokia prabanga reabilitacija – neišvengiamybė. Pagrindinės Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus kryptys yra pareigūnų ir buvusių pareigūnų judamojo – atramos aparato pažeidimų, nervų sistemos ligų stacionarinis ir ambulatorinis reabilitacinis gydymas bei pareigūnų psichologinė reabilitacija. Pareigūnų darbas sunkus, jame daugiau tamsių spalvų ir nemalonių vaizdų. Tad mes atskubame į pagalbą, padedame šiek tiek sustiprėti, atsigauti. Ir tų paslaugų turėtų būti daugiau platesniam pareigūnų ratui, nes tarnaudami tėvynei, jie dirba dieną naktį. Naktinis darbas tikrai ne į sveikatą. O ir grumtis su pažeidėjais, ar tempti sunkią įrangą gesinant gaisrą, žengti į liepsnas, kažin ar patys norėtume. Štai už visa tai pareigūnai ir gauna reabilitaciją kitaip nei paprasti žmonės.
Liko vos kelios šių metų dienos, ko palinkėtumėte savo kolektyvui, profesinės sąjungos nariams ir visai bendruomenei?
Naujųjų metų proga kaip medikas ne tik savo darbuotojams ne tik pareigūnams visiems absoliučiai linkiu būti labai turtingiems savo sveikata. Tai turbūt didžiausias ir neįkainojamas mūsų turtas. Kol būsime turtingi sveikata, tol būsime laimingi, turtingi, mylimi, gerbiami, pastebimi. Ir kaip pas mus mėgstam sakyti, nors dangus ir apniukęs, linkiu, kad neskraidytų dronai, o meteorologiniai balionai baigtų drumsti mūsų ramybę. Džiaukimės, kad ir apniukusiu, bet ramiu dangumi, laukime pavasario, vasaros, rudens ir vėl žiemos, kiekvienu metų laiku, nes jie yra nuostabūs.
