Albinas Šileika: prieverpstės yra dalis mano gyvenimo

Šių metų sausio mėnesį LR Vidaus Reikalų Ministerijoje įvyko Utenos apskrities VPK OVS policininko ir Lietuvos vidaus reikalų sistemų respublikinės profesinės sąjungos nario Albino Šileikos susitikimas su LR Vidaus Reikalų Ministru D. A. Barakausku, kuris įteikė Padėkos Raštą „Už liaudies meno puoselėjimą bei dalyvavimą kūrybinių darbų parodoje Vidaus reikalų ministerijoje“, linkėdamas ir toliau savo kūryba puošti Lietuvą bei pasaulį. 
Tautodailininkas džiaugiasi, kad jo kuriami meno dirbiniai suteikia džiaugsmo aplinkiniams ir, svarbiausia, kad gali suderinti savo mėgstamą darbą ir hobį.

Kada susidomėjote liaudies menu?

Drožybos amato pradmenis išmokau vaikystėje, besimokindamas Prienų rajono Jiezno internatinėje mokykloje, kur mano darbų mokytojas dirbo su medžiu, gamino baldus, rankšluostines, tekindavo lėkštes, vazas, raižydavo prieverpstes. Matyt, iš jo ir paveldėjau polinkį į drožinėjimą, nes niekur papildomai nesimokiau, nei praktinių pamokų papildomai neturėjau. Tai buvo laisvalaikio užsiėmimas, kuris tapo mano gyvenimo dalimi, kaip aš mėgstu sakyti – mano anta profesija su pašaukimu (juokiasi). Vėliau drožyba kuriam laikui palikau ramybėje ir ją atradau tik po sportinės traumos, kuri nebeleido žaisti krepšinio. Tada prisiminiau, kad turiu peiliukų rinkinį, uošvis parūpindavo medžio lentelių, iš kurių ir pradėjau vėl raižyti prieverpstes.

Prisimenate savo pirmąjį kūrinį? Kaip jį vertumėte šiandien?

Būdamas dar vaikas padariau pirmą mažutę prieverpstę, kuri man labai patiko. Vėliau jos tapo po truputį didesnės, originalesnės, taip pat dariau rankšluostines, tekindavau kitus medžio dirbinius.

Man labai patinka braižybą, tad raštus sugalvoju pats ir bandau perteikti į prieverpstes, dėl to kiekvienas darbas yra savitas ir skirtingas. O darbai kiekvieną kartą tampa vis tobulesni, tai įvertina žmonės atėję į mano parodas.

Kada jus aplanko mūzos?

Mūzos aplanko dažniausiai po tarnybos, parėjus po darbo, pailsėjus. Bet tik suradęs laisvą minutę imuosi kūrybos. Tai – atgaiva sielai ir kūnui.

Ką apie jūsų kūrybą kalba bendradarbiai ir šeimos nariai?

Šeimos nariai pritaria, ir labai palaiko, o dėl kolegų reikėtų jų paklausti, manau yra visokių nuomonių iš jų pusės (juokiasi).

Neseniai gavote Padėkos Raštą „Už liaudies meno puoselėjimą bei dalyvavimą kūrybinių darbų parodoje Vidaus reikalų ministerijoje“, ką jis jums reiškia?

Šis gautas apdovanojimas dar kartą įrodo, kad einu teisingu keliu ir tai suteikia dar daugiau impulso naujiems darbams, kūrybai, edukaciniams mokymams. Ir beprotiškai džiugu tai, kad  būdamas policijos pareigūnu galiu garsinti Utenos miesto ir visos Lietuvoje vardą visame pasaulyje.

Prieverpstės - viena iš nykstančių liaudies meno rūšių. Kam ketinate perduoti savo žinias?

Daug žmonių, iš tiesų, net nežino, kas yra prieverpstės. Lietuvoje verpimo ratelis atsirado prie daugiau nei 230 metų, vyrai savo išrinktosioms dovanodavo prieverpstes, kaip meilės simbolį, kurioje buvo išraižyta širdis. Taip pat kurtos prieverpstės su kitais ženklais, turėjusiais ypatingą reikšmę žmogui: paukšteliai, gėlės, medžiai, saulės spinduliai, kurie nešdavo sėkmę, laimę, turtus bei derlių. Jei vaikiną atstumdavo mergina šis jai padovanodavo prieverpstę su perverta širdimi, kaip nelaimingos meilės simbolis. Dabar prieverpstė buityje naudojama kaip interjero detalė butui pagyvinti, kabinama ant sienos. Ir dabar yra kalbama laimėyra tuose namuose, kur kabo prieverpstė.

Savo žinias jau dabar perduodu edukaciniuose mokymuose vaikams, kurie noriai to mokosi, ir prašo dar kartą atvažiuoti bei perteikti savo žinias. Labai džiugu, kad ir mano sūnus jau mėgdžioja mane, kartais paima kokį pagaliuką ir bando raižyti. Žinau tik viena – įdėsiu visas pastangas, kad prievepsčių kūrimo niekas neužmirštų.

Kokie jūsų ateities planai ir svajonės, susijusios su kūryba?

Ateities planai, yra tokie patys, kokius vykdau dabar –  laisvu laiku mokyti suaugusius bei vaikus, tęsti kūrybą, organizuoti parodas, kurių, labai džiugu, nusimato nemažai. Taip pat labai norėčiau išleisti savo prieverpsčių kūrybos darbų knygą, kad liktų prisiminimuose ir galėčiau kažką palikti ateities kartos. Bet ši svajonę išpildyti galėtų nebent tada, kai rasčiau rėmėjų. 

Justina Skrėliūnaitė
2013 sausio 11 d.