Kone dažniausias man užduodamas klausimas yra – ar nebaisu būna, kai dirbi karo zonoje? Vakar nuoširdžiai sau pripažinau, kad tai, ką aš ten patiriu, yra visiškas menkniekis palyginti su ugniagesių darbu. Su tuo karu būna taip – nuvažiuoji kaip turistas. Pagyveni fronte kelias dienas ir grįžti.
Kartais kažkur pašaudo, kartais kažkas pasproginėja, bet dažniausiai viskas praeina tyliai ir ramiai. Tada grįžti į Lietuvą ir daugumai esi mačo, tau skiriama dėmesio, net sau tampi kelioms dienoms kažkoks išskirtinis…
Pasiglostai pasiglostai save ir toliau gyveni savo ramų gyvenimą. Po kiek laiko slenka eilinis antradienis, šalia tavęs praskrenda du raudoni sunkvežimiai su mėlynais švyturėliais ir tinkamų decibelų sirena. Vienu skambučiu išsiaiškini, kas ir kur vyksta. Be švyturėlių bandai pagerinti savo rekordus. Nepavyksta, bet rezultatas tenkina.
Stebi liepsnojantį medinį namą. Norėtųsi pasigrožėti, nes tokį vaizdą pilietis gali pamatyti žiauriai retai – ugniagesiai atsiranda ir liepsnas užgesina nesuvokiamu greičiu. Tačiau refleksas galingesnis už malonumo troškimą. Dirbi. Spaudi, spaudi, spaudi. Bandai modeliuoti situaciją, nuspėti, kas kur vyks ir mėgautis tomis akimirkomis.
Per kameros ieškiklį stebiu kaip dirba ugniagesiai ir suvokiu, kad interviu daryti ir galvą lenkti reikia ne prieš žurnalistus, kartkartėmis padirbėjančius apkasuose. Šie juodai geltoni žmogeliukai su šalmais daug pavojingesnį ir naudingesnį darbą dirba kiekvieną dieną. Ir niekas jų nemato.
Ai, žinot… degė namas, viduje buvo įkalintas invalidas, gal būtų per langą išlipęs, bet buvo grotos, per duris išeiti negalėjo, nes ten atvira liepsna. Tai mes tas grotas nupjovėm, įlipom, išlupom žmogelį, ant pečių nunešėm iki greitosios ir užgesinom tą namą. Prisipylėm vandens, grįžom į komandą ir laukiam kito iškvietimo…
Čia toks gal ir nekasdienis, bet šimtus kartų dirbtas darbelis. Įeiti į liepsnojantį namą, ieškoti dar likusių gyvų, pasitikėti savo porininku, einančiu kartu, kaip pačiu savimi, net per kaukę veidu justi karštį, nematyti dūmuose nieko aplink ir eiti apgraibom, po kurio laiko išgirsti švilpimą ir suprasti, kad baigėsi deguonis, reikia nešdintis lauk ir keisti „dragerį“…
Ir šiems bičams tai yra normalu. Kai pagalvoji… Būtent šie žmonės yra tie tylieji herojai, o ne tie, kuriuos mes dažnai išaukštinam vien dėl skambaus ir gražaus pavadinimo, ar dėl to, kad jie moka gražiai save pateikti.
Nežiūrėkit formos ar pakuotės. Žiūrėkite, kas viduje. Ir net, jeigu jie nebus gražūs ir pūkuoti, – nukelkite prieš juos kepurę. Nes be šių „psichų“ mes neišgyventume.
